2019-02-23

Didžiojo sodo planas ir pirmieji patyrimai

Kiekvienas sodas turi savą pradžios istoriją.  Mūsų didžiajam sodui pirmuosius žingsnius padėjo žengti himalajinio beržo "Doorenboss" sėjinukai. 2010 metų rudenį nusipirkusi baltakamienį medelį pasėjau sėklas, kurios kabojo papurusiuose žirginiuose. Gausiai sudygę berželiai po kelių metų buvo gerokai ūgtelėję ir prašėsi iškeliami iš daigyno į pastovią vietą. Taip didžiojo sodo idėja pajudėjo iš "galbūt kada nors" taško įgyvendinimo link. 2014 metų sezoną skyrėme apleisto ~1ha sklypo paruošimui. 2015  metais  galėjome sėti žolytę ir sodinti pačių iš sėklų užsiaugintus himalajinių beržų sodinukus.

Didžiojo sodo planas

2014-15 metų žiemą gimęs sodo karkaso, kurį sudaro sumedėję augalai, planas šiek tiek modifikavosi. Dalies augalų atsisakėme didesnės vienovės vardan ("mažiau yra daugiau"), kiti nepasiteisino praktikoje. "Klevų prakeiksmas" nusinešė pilkuosius (Acer griseum) ir žaliažievius (Acer tegmentosum) klevus. Pirmieji gausiažiedžių kaulenių (Cotoneaster multiflorus), turėjusių tapti pagrindiniu sodo krūmu, sodmenys sunyko, tad teko ieškoti alternatyvų. Klevus pakeičiau ievomis, kaulenius - pilkosiomis lanksvomis 'Grefsheim', t.y. nereikliais ir ištvermingais augalais.

Sumedėjusių augalų sodinimo schema,
"žemesnioji" sodo dalis

Sodinome etapais:
2015m. vasara - himalajiniai beržai, dalis juodųjų pušų;
2016m. pavasaris - baltosios eglės, raudonieji ąžuolai, paprastieji šermukšniai, juodavaisės aronijos, trūkstamos juodosios pušys;
2017m. pavasaris - obelys, kriaušės, lazdynai;
2017m. ruduo - šermukšniai "Joseph Rock" ir "Flan Rock";
2018m. vasara - dalis ievų "Colorata" ir pilkųjų lanksvų "Grefsheim".
Šiais ir vėlesniais metais planuojame pasodinti paprastąsias ievas, trūkstamas ievas "Colorata" bei pilkąsias lanksvas "Grefsheim", vaiskrūmius (šilauoges, ...).

Sumedėjusių augalų sodinimo schema,
"aukštesnioji" sodo dalis

Per pirmuosius sodo gyvavimo metus netrūko ir naujų patirčių. Pirmoji - baltosios eglės. Gavome įsigyti paaugusių sodinukų iš grunto patrauklia kaina. Kaip žinia, skūpus moka du kartus... Sodinukai pasirodė besą "pavargę", keletas pasidavė jau pirmaisiais metais, kitos eglutės - nei miršta, nei auga kasmet išspausdamos 1cm ūgliukus ir taip bandydamos kabintis į gyvenimą. Tai matydami pernai įsigijome dvimečių baltųjų eglių sėjinukų ir juos vos paauginę planuojame pakeisti užvargusias egles.

Antroji patirtis - laukiniai žvėrys. Vos pasodinus himalajinius beržus iš melioracijos griovio, kuris glaudžiasi prie galinės sklypo kraštinės, išlipo apsidairyti... bebrai. Užkrimto. Laimei, nebuvo itin darbštūs ir atsipirkome vos keliais berželiais. Supratome, kad medelius teks rišti ne tik žiemai. Atradome "Plastos" gaminamas apsaugas. Rišome tik lapuočius (kam gi gali patikti graužti eglučių kamienus ir justi sakų skonį?). Prielaida nepasitvirtino - praėjusią žiemą dalį ir taip pavargusių eglių nudrožė (galbūt) stirnos. Nors miškas matyti tolumoje ir į sodybas teįsidrąsina užsukti tik kiškiai, 50-100 metrų nuošaliau nuo kaimo esantis jaunas sodas vilioja žiemą ir stirnas, kurios nuskabo gardesnių augalų šakeles (obelys, kriaušės, šermukšniai). Teko atrasti repelentus.

Trečioji patirtis - gyvybingumas. Bebrų palikti sprindžio dydžio beržų stimburiai netruko ilgai stovėti, dauguma atžėlė. Pavasarėjant 2017-ųjų žiemai minėtas melioracijos griovys “išėjo iš krantų” (matyt ne be bebrų pagalbos), užliedamas ir lediniame vandenyje užrakindamas keliasdešimt medelių porai - trejetui savaičių. Tada maniau, kad viskas - nebeišsprogs. Mano nuostabai, pavasarį visi iki vieno skleidė pumpurus, o melioracijos griovys, taip ištvinęs pirmą kartą, sulaukė pagalbos.

Ketvirtoji patirtis - paukščiai. Kaime paprastai peri 2-3 gandrų poros. Didysis sodas - jų mėgstama stotelė. Dažną vasaros vakarą matyti po sodą žirgliojantys gandrai. Su laiku tapo nebaikštūs ir užsukus į sodą paprastai sparnų nekelia, apdairiai išlaikydami keliasdešimties metrų atstumą. Tolumoje esantis miškas - su šlapyne, iš kurios toli sklinda gervių balsai. Kartais užmatome gerves braidančias po melioracijos griovį ar gretimose pievose. Nors kur kas baikštesnės už žmogaus pašonėje gyvenančius gandrus, tačiau galimybė nors kelias akimirkas ar iš toli pasigėrėti jų elegancija - nepaprasta dovana. Rudenį, nukritus lapams, vieno iš berželių šakose pasimatė nedidelių paukštelių susuktas lizdelis. Augant sodui, daugės ir prieglobstį radusių paukščių. O su jais - ir gyvybės sode.

Aiškiai matomas praėjusio sezono eksperimentas -
pievos intarpai vejoje