Kuriant sodą kaimo vietovėje paprastai atspirties tašku tampa supantis kraštovaizdis, gamta. Tereikia stebėti bei užčiuopti tam tikrus aplinkos ženklus. Vėlesniuose sodo kūrimo etapuose praverčia ir trumpi užrašai, kuriuose pasižymime ne tik tai, kas įkvepia, bet ir esamus apribojimus.
Kviečiu drauge pasižvalgyti į prieš kelerius metus pradėto kurti "didžiojo sodo" aplinką. Šis sodas yra kiek tolėliau nuo namų ir juos supančio sodelio. Rytų pusėje matyti artimą kaimelio pakraštį supantis gatvės vingis.
Pietų pusėje, tik tolėliau, driekiasi tas pats kaimas su dailiai palei gatvelę išsirikiavusiais namais.
Nuo pietų sukantis link vakarų atsiveria laukų toliai. Vienur kitur matyti krūmynai ar nedideli medžių gojeliai, pavienės tolimos sodybos.
Vakarų ir šiaurės pusėje tolumoje plyti miškas. Pakraščiuose vyrauja beržai su eglių ir pušų priemaišomis, priešakines linijas užima krūmai. Giliau esti šlapynė, kurioje kiekvieną pavasarį pasigirsta su niekuo nesupainiojami gervių balsai. Karts nuo karto šiuos nepaprastai elegantiškus paukščius išvystame ir arčiau - aplinkinėse pievose. Rudenį palydime kartu su ilgesingais gervių klyksmais. Iki kito pavasario, kai toliai dar tik pamažu budinasi ir ruošiasi sprogti visais žalios atspalviais.
Nuo šiaurės grįžtant į rytų pusę mišką keičia laukai su pavienėmis sodybomis.
Didžiojo sodo aplinka kužda pie ramybę, erdvės pojūtį, prieglobsčio pažadą ir metų laikų ratą. Argi ne puiki užuomina pagrindinei sodo temai?
Kaip kad sodą supanti aplinka turi savąją dvasią, taip ir sodas ilgainiui įgyja savąjį, aiškiai juntamą, unikalų ir įsimintiną charakterį. Jei būsime atidūs kontekstui, pasieksime, kad vietos ir sodo esybės persipintų, papildytų viena kitą, ir dvi vietos dvasios - Genius Loci - kalbėtųsi.
