2021-03-28

Kaip norint susimažinti darbo neprisidaryti jo dar daugiau

Šio įrašo idėja kilo prieš metus. Ją pasiūlė sutuoktinis, kai iš sodo grįžau burnodama. "Kodėl gi neparašius ir iš kitos pusės, ne vien tik apie tai, kas gražu ar pavyko? Gal skaitantiems būtų naudinga ir tokia informacija?" - buvo jo žodžiai. Tąsyk buvau pernelyg pikta, kad sėsti rašyti, o įsibėgėjus sezonui tema nebebūtų buvusi tokia aktuali. 

Istorijos pradžia - prieš pora metų didžiajame sode sodinta pilkųjų lanksvų 'Grefsheim' gyvatvorė. Tąsyk nutariau susimažinti darbo ir 64m ilgio juostą gyvatvorės sodinimui paruošti paprastesniu, laiką taupančiu būdu. Vietoj velėnos nuėmimo ir žemės supurenimo tąsyk nutariau nupurkšti reikiamą plotą glifosatais, nurudus žolei sodinti lanksvų sodinukus ir gerai apmulčiuoti. Apie šį būdą buvau skaičiusi knygose. Viską atlikus tinkamai, velėna po mulčo sluoksniu turėtų sunykti, nesujudinta žemė būtų ne tokia gausi paviršiuje esančių ir galinčių sudygti piktžolių sėklų. Pradžia buvo kaip ir gera - nupurškėme, pasodinome, užmulčiavome storu nupjautos žolės sluoksniu (įrašą su viso proceso nuotraukomis ir aprašu galite rasti čia).

Sekantį pavasarį lanksvų eilė atrodė taip:

Sutiksite, nedžiuginantis vaizdas. Visa eilė gausi sudygusių nepirmamečių kiaulpienių ir kitų piktžolių. Laikotarpio būta be lietaus, tad žemė buvo sausa ir kieta. Orų prognozės lietaus nežadėjo, o kiaulpienės ėmė žydėti visu pajėgumu.

Laukė sunkus ravėjimas, kurio pražydus ir suvešėjus kiaulpienėms nebebuvo kaip nukelia. Ėmusis darbo paaiškėjo, kad po mulču buvusi negyva velėna per metus pilnai nesuiro, tad kiekvieną gabalėlį žemės teko kedenti išties sunkiai.


Pasitelkusi kantrybę, nors ir paburnodama, sunkiausią savo sodininkavimo istorijoje ravėjimą įveikiau.  Netrukus galėjau pasidžiaugti ir jaunais pražydusiais lanksvų krūmeliais. Žinoma, nuravėtą lanksvų eilę mulčiavome, idant darbo sezono bėgyje būtų mažiau.

Spiraea cinerea 'Grefsheim'
(Pilkoji lanksva 'Grefsheim')

 Žvelgdama atgal, galiu įvardinti savas klaidas:

  • žolė glifosatais buvo nupurkšta per anksti, t.y. pavasarį pradėjus želti žolei. Nors tuo metu visa sužaliavusi žolė ir nurudo, tačiau akivaizdu, kad "nepagavome" visų piktžolių, ypač tų, kurios būtų sužėlusios vėliau;
  • nupurkšta žolė nepalikta ilgesniam kontroliniam periodui, kad įsitikinti, kad visa, ko nepageidaujame pamatyti suželiant, tikrai išnaikinta;
  • pasirinktas pernelyg greitai suyrantis mulčas. Jei savu laiku nespėji papildyti sluoksnio - duodi puikų šansą sudygti kur kas daugiau piktžolių, nei jų rastųsi nuolat palaikant storą mulčo sluoksnį. Kartais susiklosto taip, kad reikiamu momentu laiko sodui surasti itin sunku, tad lėčiau yrantis mulčas, nereikalaujantis tarpinio papildymo sezono bėgyje, būtų kur kas protingesnis pasirinkimas;
  • per mažai drėgmės - sezonas buvo su sausais periodais, po pasodinimo nebelaistėme, mulčo sluoksnį papildėme kiek pavėluotai. Negyva velėna irtų kur kas greičiau, jei būtų drėgniau.

Ar kartočiau šį eksperimentą dar kartą? Galbūt, tačiau šiandien dar žiūriu į šią mintį atsargiai. Pati sau priėjau išvados, kad variantas pašalinti velėną ir supurenti žemę vėliau ją mulčiuojant duoda garantuotą rezultatą. Be chemijos, dirvožemis purus, dėl mulčo piktžolės iš sėklų nedygsta, o jei užsilieka kokių piktžolių šaknų ir prasikala pro mulčo sluoksnį - išrauti nepalyginamai lengviau, nei iš pilnai nesuirusios negyvos velėnos. Jei žemė būtų gausi kokių nors sunkiai išravimų piktžolių, pavyzdžiui, dirvinio vijoklio, supurenus žemę palikčiau kurį laiką ir sudygusias piktžoles nupurkščiau, galbūt pakartočiau 2-3 kartus, ir tik tada sodinčiau pasirinktus augalus bei mulčiuočiau.

Ar turite panašių patirčių? Būtų išties įdomu sužinoti. Pasidalinkite komentaruose.