2019-05-26

Sodiname gyvatvorę

Didžiajame sode (kuris aprašytas ankstesniame įraše "Didžiojo sodo planas ir pirmieji patyrimai") palei dalį vienos kraštinės nutarėme pasodinti dvigubą priedangą iš siaurą lają turinčių šermukšnių 'Flan Rock' ir pilkųjų lanksvų 'Grefsheim'. Šermukšnius įkurdinom prieš pusantrų metų, o šį pavasarį ėmėmės lanksvų eilės sodinimo.

Lanksvos 'Grefsheim' pasirinktos neatsitiktinai. Savame kieme auginame vieną krūmelį, kuris kiekvieną gegužę apsipila gausiais baltais žiedais. Visgi pagrindinis argumentas šio augalo naudai - nereiklumas. Greičiausiai būtent dėl šios savybės lanksvos tokios dažnos ir naujai kuriamuose viešuosiuose želdynuose. Imponuoja ir smulki lapelių faktūra, išskirianti šį krūmą iš kitų.

Spiraea cinerea 'Grefsheim'
(Pilkoji lanksva 'Grefsheim'
)

Šįkart nutarėme išbandyti laiką ir jėgas tausojantį sodinimo būdą. Visų pirma, sode su virvės ir kuoliukų pagalba pasižymėjome apie 0,8m pločio ir 64m ilgio juostą. Vyras iš senos nebenaudojamos plastikinės vonelės įpjaudamas dugne skylę ir pritaisydamas pora karčių pagamino apsaugą, kad naikinant žolę pažymėtame plote nenukentėtų aplinkinė žolė. Darbavomės dviese: man tempiant apsaugą išilgai pažymėtos juostos, vyras purškė glifosatus įkišęs purkštuvo antgalį pro įpjautą vonelės dugne skylę.


Tiesa, purkšti savaite paskubėjome. Rodos, žolė jau buvo sužėlus, tačiau savaitės bėgyje paaiškėjo, kad ne visa... Procedūrą teko pakartoti.


Dar po savaitės ėmėmės sodinimo. Sodinukai augo konteineriuose (plastikiniuose vazonuose), tad dieną prieš sodinant gerai juos palaistėme ir sodinimo metu išimant iš vazonėlio kiek pakedendavome pakraščius idant  atpalaiduoduoti susisukusias šaknis.



Duobeles išrudusia velėna padengtoje žemėje kasėme kiek platesnes nei sodinuko šaknų ir žemių gumulas. Jas užpildėme žemėmis, sumynėme gruntą ir palaistėme.




Beliko mulčiuoti. Rinkomės lengviausiai prieinamą būdą - čia pat, sode, nupjautą žolę, kurios gana storu sluoksniu padengėme nurudusią juostą aplink pasodintą lanksvų eilę.


Per savaitę mulčas suslūgo. Šio sluoksnio turėtų pakakti pusei sezono, vėliau sezono bėgyje mulčą pagal poreikį papildysime.


Gera žvelgti į padarytą iš pažiūros imlų laikui darbą, ypač kai žinai, kad jam atlikti neprisireikė nei daug laiko, nei pastangų :)

2019-04-28

Daugiamečių gėlių gėlynas įdedant mažiau darbo

Balandis - gegužė bei rugpjūtis yra tie mėnesiai, kada paprastai imamės pokyčių savame sode. Sodiname naujus gėlynus, pertvarkome senuosius, atnaujiname peraugusius kerus ir pan. Pavasarį užmojai dažniausiai būna dideli - per ilgus žiemos mėnesius užgimė ne vienas planas, kurį skubame įgyvendinti. Kaip palengvinti gėlynų įrengimo ir priežiūros darbus?

Vietos paruošimas naujam gėlynui. Ko gero nesuklysiu pasakiusi, kad praktikoje dažniausiai taikomas daugiau fizinių pastangų reikalaujantis būdas - nuimti velėną, išrinkti piktžolių šaknis, papildyti žemėmis. Tokiu būdu įrengti beveik vis sodelio gėlynai, žemių deficitas nuėmus velėną buvo sprendžiamas panaudojant sodininkaujant savame sode susidariusį kompostą. 

Jei ruošiamasi iš anksto sekančių metų sezonui, norimą plotą galima uždengti kelių sluoksnių juoda agroplėvele, geotekstile ar bet kuo, kas neleistų žolei gauti saulės šviesos, bet leistų patekti lietaus vandeniui. Per sezoną žolė pilnai išnyksta ir velėnos nuėmimo darbai tampa nebeaktualūs. 

Nebijantiems panaudoti chemijos, yra greitesnis būdas. Norimas plotas nupurkškiamas glifosatais (idant apsaugoti aplink esančią žolę, galima panaudoti dėžę-rėmelį, kuriam keliaujant nupurškiamas visas plotas). Kai velėna pilnai nuruduoja virsdama "šienu", tiesiai į ją padarant reikiamo dydžio duobes sodinami augalai. Tarpai storai mulčiuojami (nuo piktžolių švariu kompostu, žole ar pan.). Taip žemė sujudinama minimaliai ir giliau glūdėjusios piktžolių sėklos neturi progos sudygti. Šiuo būdu šiais metais ruošiame vietą krūmų eilei didžiajame sode. 

Kova su piktžolėmis. Išskirčiau tris faktorius - augalų parinkimas, ravėjimo įrankis ir mulčiavimas. 

Norint augalais sumažinti piktžolių kiekius dažnas patarimas  - sodinti kiliminius augalus. Šiam teiginiui pritarčiau tik iš dalies - kiliminis augalas turėtų būti pakankamo aukščio, kad pro jį neprasiskverbtų piktžolės, bent 20-30cm. Jei kiliminis augalas žemesnis, dažniausiai gaunamas priešingas efektas - piktžolės lengvai sudygsta, o išravėti sunku, nes tenka saugoti nuo išpešiojimo patį kiliminį augalą. Kas kita - aukštesniu kilimu augantys augalai, kaip kad pavėsiuose tarpstantys ir gražiu kilimu suaugantys snapučiai. Bendra taisyklė būtų - kuo kuplesnis keras - tuo geriau stelbiamos piktžolės. Ploteliai, kuriuose auga vilnotosios notros 'Helen von Stein', katžolės 'Walker's Low', švelnieji akantai ir pan., ravėjimas tėra vienkartinis pavasario darbas. Jei gėlynas susodinamas tinkamais atstumais, maždaug trečiaisiais metais ravėjimo lieka išties nedaug, nes kerai susilieja į vieną visumą ir puikiai stelbia piktžoles. 

Kol gėlių sodinukai nesuaugo, tenka ravėti daugiau. Praėjusiais metais atradau olandiško tipo kauptuką, su kuriuo ravėjimo darbai paspartėjo keliagubai. Anksčiau naudodavau trumpakotį kauptuką su "nageliais" viename gale ir neplačiu kauptuku - kitame. Keliaudavau tūpomis ar klūpomis išpurendama visus tarpus. Žinoma, tai būdavo išties imlu laikui. Su olandiško tipo kauptuku, kuris teturi neplačią nedideliu kampu nuo horizontalaus žemės paviršiaus pasuktą geležtę ir didelę "skylę", pro kurią keliauja nuravėtos piktžolės, galima darbuotis itin sparčiai ir stovomis. Darbas dar greitesnis, jei augalai susodinti blokais ir akis momentaliai atskiria, kas išravima, o kas paliekama. Stambesni gėlių kerai tolygūs didesniems tarpams tarp gėlių, kas taip pat spartina ravėjimo darbus. 

Mulčiavimą, tikiu, atradę daugelis sodininkų-mėgėjų. Pastaraisiais metais sodelio gėlynus mulčiuojame nupjauta žole du kartus per sezoną. Mulčas puikiai stelbia piktžoles ten, kur kerai dar nėra pajėgūs pakankamai sumažinti piktžolių gaunamą šviesos kiekį. Belieka išrauti tik vieną kitą piktžolę, kuriai pavyksta išdygti arčiau gėlių kerelio, gėlyno pakraščio ar gyvybingesnes daugiametes piktžoles, kurios geba prasiskverbti ir pro mulčo sluoksnį. Be to, mulčas padeda ilgiau dirvoje išlaikyti drėgmę, o suirdamas ją ir praturtina.




Laistymas. Šį punktą prisiminiau įtraukti tik baigusi rašyti visą įrašą. Priežastis paprasta - laistau tik tada, kai pasodinu, tad šio darbo beveik nepastebiu esant. Idant sezono bėgyje nereiktų galvoti apie pakankamą drėgmės kiekį gėlėms, reiktų pasidomėti augalo poreikiais prieš jį įsigyjant. Jei dirvožemis laidesnis vandeniui (pvz. lengvi priesmėliai), reiktų rinktis augalus, tinkamus augti tokiomis sąlygomis. Be to, gelbsti ir jau minėtas mulčiavimas.

Kova su kenkėjais ir ligomis. Jei rinkdamiesi augalus atkreipsime dėmesį į praktines savybes, tokias kaip atsparumą ligoms ir kenkėjams, šį punktą bus galima pamiršti. Tiesiog niekuo rūpintis nereiks. Jei renkamės flioksą, rinkimės tokią veislę, kuri atspari miltligei, jei norime auginti melsves, paieškokime veislių itin standžiais lapais, kurie sunkiai įkandami šliužams. Jei vistik jaučiame silpnybę tam tikrai augalų grupei, kuri jautresnė ligoms ar kenkėjams, pasidomėkime rekomendacijomis specialiojoje literatūroje ir jų laikykimės. Svarbu, kad tokie augalai, kuriems reikia išskirtinės priežiūros, būtų išimtis sode, o ne taisyklė.

Gėlyno atnaujinimas. Gėlių kerus tenka atnaujinti kas kelerius metus, nes jie tampa mažiau gyvybingi, ištuštėja jų centras, susmulkėja ūgliai ar pan. Šis darbas gali reikalauti išties nemažai laiko ir pastangų, jei gėlės bus ne itin ilgaamžės ir reikalaus atnaujinimo kas dvejus-trejus metus. Gėlynų pagrindu parinkus ilgaamžes gėles, teks luktelti, kol jos suvešės, tačiau vėliau ilgam (5-10 ar net daugiau metų) galėsime pamiršti periodinį atjauninimą. Sodelyje pastaraisiais metais santykinai išaugo arunkų, barškių, sibirinių vilkdalgių, astrancijų, trilapių draikų, melsvių ir lendrūnų užimami plotai, mažiau ploto paliekant dažniau atjauninamoms gėlėms.

Gėlyno paruošimas naujam sezonui. Nurudusius stiebus su lapais galima nukirpti rudenį arba pavasarį. Dažniausiai renkuosi pastarąjį variantą, nes pastebėjau, kad augalai lengviau peržiemoja. Anksčiau vėlgi darbuodavausi imlesniu laikui būdu - kirpdavau kiekvieną kerą atskirai su specialiomis žirklėmis, kiek primenančiomis sekatorių. Šį pavasarį pažiūrėjusi į gausius ir kuplius lendrūnų kerus bei pagalvojusi, kiek laiko karpyčiau vien juos, nutariau paprašyti vyro pagalbos. Jis su benzinine žoliapjove-krūmapjove (trimeriu) praėjo per visus gėlynus itin greitai. Beliko susigrėbti sausuolius ir vienur kitur nukirpti prie žemės per žiemą prigulusius stiebus. Norint dar optimalesnio varianto, matyt būtų galima pabandyti tuo, kas nupjauta, mulčiuoti tarpus. Roy Diblik knygoje "The Know Maintenance Perennial Garden" buvo aprašomas būdas, kai praėjusių metų "derlius" pavasarį nupjaunamas su... žoliapjove. Jei kada nutarsiu gerokai pasididinti gėlynų plotus, pabandysiu pasinaudoti ir šiuo knygoje rastu patarimu :)

2019-03-16

Patikimieji: patagoninės verbenos

Patagoninės verbenos (Verbena bonariensis) pasirinkimas patikimųjų serijos įrašui iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti netikėtas. Augalas trumpaamžis, priklauso 8-ajai atsparumo šalčiui zonai, tad nors ir yra iš prigimties daugiametis, Lietuvoje auginamas kaip vienmetis. Patagoninės verbenos tampa nebegyvybingos esant -10 laipsnių pagal Celcijų temperatūrai, tačiau geba gausiai pasisėti. Toks apibūdinimas visiškai neatitinka manųjų prioritetų, pagal kuriuos paprastai renkuosi gėles savam sodui. Tad kurgi slypi šių gėlių žavesio paslaptis?

Verbena bonariensis
(Patagoninės verbenos)



Patagoninių verbenų stiebai aukšti ir itin šakoti, su mažais rutuliškais žiedynų skėčiais viršūnėse. Patys žiedeliai smulkučiai, blyškiai violetiniai. Aukštas, apie 120cm augantis augalas sudaro lengvą ažūrą. Dėl šios savybės puikiai įsipina tarp kitų augalų ir gėlynams suteikia taip trokštamo lengvumo. Pridėjus be galo ilgą žydėjimą (nuo vasaros vidurio iki pat šalnų) ir gausiai besilankančius drugelius - gausime kone tobulą ir nepakeičiamą gėlę.

Verbena bonariensis
(Patagoninės verbenos)



Patagonoines verbenas sėju į dėžutes namuose kovo mėnesį. Tenka kiek luktelėti sudygstant, tačiau daigumas iš ties geras. Yra tekę girdėti atsiliepimų, kad ne visad dygsta puikiai ir rezultatus pagerina stratifikavimas. Šylant orams daigelius dienomis išnešu į lauką. Į pastovią vietą gero sprindžio daigus perkeliu gegužės antroje pusėje praėjus šalnų pavojui. Pastebėjau, kad nuo sodinamų daigų dydžio priklauso ir žydėjimo pradžia. Pasėjus ankstėliau - žiedai startuoja jau liepos pirmoje pusėje, sėją nukėlus į balandžio pradžią žiedų tenka luktelėti iki liepos pabaigos. Jei ankstesniais metais gėlynuose verbenos jau augo, sulaukiama gausių savaiminių sėjinukų, tačiau jie išaugintųjų namuose nepasiveja ir gėlynus savo žydėjimu papildo kiek vėliau.

Patagoninės verbenos (Verbena bonariensis) gėlyne
liepos viduryje ir rugpjūčio antroje pusėje

Patagoninių verbenų metas - vasaros antroji pusė ir ruduo. Tuo metu jų nepastebėti gėlynuose neįmanoma. Savo gausiais žiedais ir savybe įsipinti tarp kitų gėlių gėlyną apjungia į vieną visumą. Patagonines verbenas sodinu tarpuose tarp viduriniojo ir galinio plano augalų. Specialiai vietos išskirti nereikia, pasodinus įpratuose tarpuose tarp daugiamečių gėlių verbenų stiebai visad randa kelią į viršų.

Patagoninės verbenos (Verbena bonariensis) gėlyne rugpjūčio mėn.


Patagoninės verbenos (Verbena bonariensis) gėlyne spalio mėn.

Mažai apsirikčiau pasakiusi, kad patagoninės verbenos dera kone visur ir su visais augalais. Tiesa, jos tinkamos auginti saulėtose, sausesnio ir lengvesnio dirvožemio gėlynuose. Praėjusį sezoną stebėdama jas sodelyje negalėjau atsidžiaugti itin lengvu varpinių žolynų ir patagoninių verbenų deriniu. Jei norėtųsi gėlyno, sukuriančio aliuziją į vilnijančią pievą, greičiausiai rinkčiausi būtent varpinių žolynų ir patagoninių verbenų derinį.

Verbena bonariensis, Achnatherum calamagrostis
(Patagoninės verbenos, virblės)

Gėlynuose puikiai dera ir su kitomis gėlėmis - katžolėmis, bobramuniais, varpotaisiais liatriais, kraujažolėmis, padeda gražiai į gėlyną įsilieti aukštaūgėms ir vėliau žydinčioms OT grupės lelijoms. Labiausiai mane žavi verbenų savybė suteikti lengvą šydą bei įnešti į gėlynus šiek tiek laukinio charakterio.

Verbena bonariensis, Anthemis 'E.C.Buxton'
(Patagoninės verbenos, bobramuniai 
'E.C.Buxton')

Verbena bonariensis, Liatris spicata
(Patagoninės verbenos, varpotieji liatriai)

Verbena bonariensis, Achillea ptarmica 'Perry's White'
(Patagoninės verbenos, čiaudulinės kraujažolės 
'Perry's White' )


2019-02-23

Didžiojo sodo planas ir pirmieji patyrimai

Kiekvienas sodas turi savą pradžios istoriją.  Mūsų didžiajam sodui pirmuosius žingsnius padėjo žengti himalajinio beržo "Doorenboss" sėjinukai. 2010 metų rudenį nusipirkusi baltakamienį medelį pasėjau sėklas, kurios kabojo papurusiuose žirginiuose. Gausiai sudygę berželiai po kelių metų buvo gerokai ūgtelėję ir prašėsi iškeliami iš daigyno į pastovią vietą. Taip didžiojo sodo idėja pajudėjo iš "galbūt kada nors" taško įgyvendinimo link. 2014 metų sezoną skyrėme apleisto ~1ha sklypo paruošimui. 2015  metais  galėjome sėti žolytę ir sodinti pačių iš sėklų užsiaugintus himalajinių beržų sodinukus.

Didžiojo sodo planas

2014-15 metų žiemą gimęs sodo karkaso, kurį sudaro sumedėję augalai, planas šiek tiek modifikavosi. Dalies augalų atsisakėme didesnės vienovės vardan ("mažiau yra daugiau"), kiti nepasiteisino praktikoje. "Klevų prakeiksmas" nusinešė pilkuosius (Acer griseum) ir žaliažievius (Acer tegmentosum) klevus. Pirmieji gausiažiedžių kaulenių (Cotoneaster multiflorus), turėjusių tapti pagrindiniu sodo krūmu, sodmenys sunyko, tad teko ieškoti alternatyvų. Klevus pakeičiau ievomis, kaulenius - pilkosiomis lanksvomis 'Grefsheim', t.y. nereikliais ir ištvermingais augalais.

Sumedėjusių augalų sodinimo schema,
"žemesnioji" sodo dalis

Sodinome etapais:
2015m. vasara - himalajiniai beržai, dalis juodųjų pušų;
2016m. pavasaris - baltosios eglės, raudonieji ąžuolai, paprastieji šermukšniai, juodavaisės aronijos, trūkstamos juodosios pušys;
2017m. pavasaris - obelys, kriaušės, lazdynai;
2017m. ruduo - šermukšniai "Joseph Rock" ir "Flan Rock";
2018m. vasara - dalis ievų "Colorata" ir pilkųjų lanksvų "Grefsheim".
Šiais ir vėlesniais metais planuojame pasodinti paprastąsias ievas, trūkstamas ievas "Colorata" bei pilkąsias lanksvas "Grefsheim", vaiskrūmius (šilauoges, ...).

Sumedėjusių augalų sodinimo schema,
"aukštesnioji" sodo dalis

Per pirmuosius sodo gyvavimo metus netrūko ir naujų patirčių. Pirmoji - baltosios eglės. Gavome įsigyti paaugusių sodinukų iš grunto patrauklia kaina. Kaip žinia, skūpus moka du kartus... Sodinukai pasirodė besą "pavargę", keletas pasidavė jau pirmaisiais metais, kitos eglutės - nei miršta, nei auga kasmet išspausdamos 1cm ūgliukus ir taip bandydamos kabintis į gyvenimą. Tai matydami pernai įsigijome dvimečių baltųjų eglių sėjinukų ir juos vos paauginę planuojame pakeisti užvargusias egles.

Antroji patirtis - laukiniai žvėrys. Vos pasodinus himalajinius beržus iš melioracijos griovio, kuris glaudžiasi prie galinės sklypo kraštinės, išlipo apsidairyti... bebrai. Užkrimto. Laimei, nebuvo itin darbštūs ir atsipirkome vos keliais berželiais. Supratome, kad medelius teks rišti ne tik žiemai. Atradome "Plastos" gaminamas apsaugas. Rišome tik lapuočius (kam gi gali patikti graužti eglučių kamienus ir justi sakų skonį?). Prielaida nepasitvirtino - praėjusią žiemą dalį ir taip pavargusių eglių nudrožė (galbūt) stirnos. Nors miškas matyti tolumoje ir į sodybas teįsidrąsina užsukti tik kiškiai, 50-100 metrų nuošaliau nuo kaimo esantis jaunas sodas vilioja žiemą ir stirnas, kurios nuskabo gardesnių augalų šakeles (obelys, kriaušės, šermukšniai). Teko atrasti repelentus.

Trečioji patirtis - gyvybingumas. Bebrų palikti sprindžio dydžio beržų stimburiai netruko ilgai stovėti, dauguma atžėlė. Pavasarėjant 2017-ųjų žiemai minėtas melioracijos griovys “išėjo iš krantų” (matyt ne be bebrų pagalbos), užliedamas ir lediniame vandenyje užrakindamas keliasdešimt medelių porai - trejetui savaičių. Tada maniau, kad viskas - nebeišsprogs. Mano nuostabai, pavasarį visi iki vieno skleidė pumpurus, o melioracijos griovys, taip ištvinęs pirmą kartą, sulaukė pagalbos.

Ketvirtoji patirtis - paukščiai. Kaime paprastai peri 2-3 gandrų poros. Didysis sodas - jų mėgstama stotelė. Dažną vasaros vakarą matyti po sodą žirgliojantys gandrai. Su laiku tapo nebaikštūs ir užsukus į sodą paprastai sparnų nekelia, apdairiai išlaikydami keliasdešimties metrų atstumą. Tolumoje esantis miškas - su šlapyne, iš kurios toli sklinda gervių balsai. Kartais užmatome gerves braidančias po melioracijos griovį ar gretimose pievose. Nors kur kas baikštesnės už žmogaus pašonėje gyvenančius gandrus, tačiau galimybė nors kelias akimirkas ar iš toli pasigėrėti jų elegancija - nepaprasta dovana. Rudenį, nukritus lapams, vieno iš berželių šakose pasimatė nedidelių paukštelių susuktas lizdelis. Augant sodui, daugės ir prieglobstį radusių paukščių. O su jais - ir gyvybės sode.

Aiškiai matomas praėjusio sezono eksperimentas -
pievos intarpai vejoje

2019-01-26

Kaip renkuosi daugiametes gėles savajam sodui

Kiekvieną sausį ateina metas, kai imu intensyviai dairytis po sodinukų augintojų puslapius. Priklausomai nuo planų, dėmesys krypsta arba į medžių ir krūmų, arba į vaismedžių, arba į daugiamečių gėlių pusę. Iš pastarųjų tarpo ką nors išsirenku kasmet. Pasodinus vaismedžių sodą ar iš sumedėjusių augalų suformavus sodo karkasą, pamatyti ir įvertinti sumanymo rezultatą užtrunka, tad ir pokyčiai nebūna nei dideli, nei dažni. O štai su gėlynais eksperimentams ribų nėra.

Metų bėgyje kriterijai gėlių pasirinkimui kito, tačiau išliko kertiniai principai - rinktis iš esmės tik daugiametes gėles, bei tas, kurios augtų esamomis sąlygomis. Iš pradžių magėjo išbandyti kone viską, vėliau ėmiau galvoti apie konkrečius gėlynus ir ką norėtųsi juose keisti, kokie augalai tam tiktų, kaip keisis sodas ir sąlygos jame, kur link krypsta mintys, galvojant apie sodo esmę ("big picture"). Apetitas metams bėgant ne visad slopsta, bet tikrai tampa kryptingesnis.

Kas man svarbu šiandien?
  • augalo tinkamumas tam tikrai funkcijai, pvz. ieškau gėlės, kuri savo žiedais praskaidrintų tylesnius periodus sode, ilgaamžiškesnio augalo stambesniais lapais priešakinei saulėto gėlyno linijai, augalų, tinkamų atsirandantiems pavėsingiems kampeliams ar pan.;
  • praktinės savybės, tokios kaip galimybė klestėti esamomis augimo sąlygomis (dirvožemio derlingumas, drėgmės ir šviesos kiekis), ilgaamžiškumas (nereikia dažno atnaujinimo), dekoratyvus vaizdas didžiąją sezono dalį, atsparumas ligoms. Ilgainiui ateina supratimas, kad pasirinkus mažiau priežiūros reikalaujančius augalus, su tais pačiais laiko resursais galima turėti didesnius gėlynų plotus, kas dažnai vizualiai yra efektyviau, arba numatytame gėlyno plote pasodinus "ilgai grojančius" augalus (ilgesnis žydėjimas, neprarandamas dekoratyvumas praėjus top-metui, išraiškinga lapija), nesunku pratęsti gėlyno traukos laikotarpį arba sukurti stipresnį efektą tam tikru metu;
  • tinkamiausias/geriausias variantas (jei kalba neina apie tam tikrų augalų kolekciją). Čia renkuosi vieną iš opcijų - arba pasisodinu savame sode kelis panašius augalus ir išsirenku savo favoritą laikui bėgant, arba pasirenku augalą remdamasi pasiekiama informacija. Atidžiai skaitau gėlininkų pateikiamus aprašus - "dažnai naudojama kraštovaizdžio dizainerių", "viena geriausių veislių", "metų augalas" dažnai žymi dėmesio vertą pasirinkimą. Naršyklėje naudojuosi vaizdų paieška, atkreipiu dėmesį, kaip augalas atrodo gėlynuose ar visu ūgiu (t.y. nepasitenkinu žiedų/lapų vaizdais iš arti). Vertingi kitų sodininkų-mėgėjų pasidalinimai asmenine patirtimi auginant vieną ar kitą augalą;
  • eksperimentas/pažintis. Net jei ieškau labai konkrečiai, peržiūriu beveik visą pamėgtų gėlininkų pasiūlą. Visad pasitaiko nepažįstamų augalų, kuriuos norisi ir verta išbandyti. Kartais eksperimento ištakos slypi perskaitytoje knygoje. Nutardama įsigyti augalą pažintiniais tikslais, atkreipiu dėmesį į jo poreikius, ar jis  gali bent jau toleruoti esamas sąlygas.
Šiemet buvau nusiteikusi padaryti pertrauką - eksperimentinis gėlynas užpildytas, augalų atsirinkta daugiau nei pakankamai, kad būtų galima toliau žaisti gėlynų dizainu. Smalsumo dėlei vis tik peržvelgusi katalogus "neišlipau sausa" - pirkinių krepšelyje 7 daugiamečiai žoliniai augalai.

Pirmiausia akis užkliuvo už vidutinio dydžio melsvės standžiais lapais. Pamačiau ir "užsikepiau" kaip reikia :) Kaip žinia, jau kelintą sezoną  pažindinuosi su augalais, kurie tiktų pavėsius besijaukinančiam sodui. Ekperimentiniame plotelyje auga keletas 30-40cm aukščio melsvių atspariais šliužams lapais. Iš jų ateityje planuoju pasilikti  labiausiai gėlyno vizijai tinkančias. O štai vidutinio ūgio melsvė - bus pirmoji.

Šaltinis: dariausgeles.lt

Galvojant apie pavėsingus kampelius krepšelyje atsidūrė ir vidutinio dydžio arunkas. Savame sode jau auginu aukštą rūšinį ir nedidelį, tinkantį priešakinėms linijoms, arunkus. Trečiosios veislės atsiradimas leistų ateityje sukurti pasikartojimus skirtinguose gėlyno sluoksniuose ar bent jau išsirinktį tinkamiausią iš jų. Arunkai,  kaip ir melsvės, ilgaamžiai augalai, tad į jų gretas dairausi nebe pirmas sezonas.

Šaltinis: dariausgeles.lt

Mūsų sodas trykšta spalvomis vasaros pirmoje pusėje, o vėliau prityla. Norėtųsi daugiau žiedų ir spalvų ir antrajai vasaros pusei bei rudeniui. Iš rykštenių tarpo veislę "Fireworks" pasirinkau atidžiau pasidairiusi po internete randamus vaizdus - sudarė elegantiškos, gražiai besižiūrinčios įvairiuose deriniuose gėlės vaizdą.

Šaltinis: dariausgeles.lt

Flioksas, kaip ir rykštenė, pasirinktas su viltimi praskaidrinti rudens link besiritančią vasarą. Iš gausaus flioksų būrio "Hesperis" atkreipė į save dėmesį praktinėmis savybėmis - tvirti stiebai, smulkūs ir natūraliau į gėlynus įsiliejantys žiedai, atsparumas ligoms.

Šaltinis: dariausgeles.lt

Pasirinktas sibirinis vilkdalgis palaikys kompaniją dar porai vilkdalgių eksperimentiniame gėlyne. Pastebėjau, kad mūsų sode gerai auga paprasti rūšiniai sibiriniai vilkdalgiai, o iš veislių prisitaiko retas kuris. Peržvelgdama sibirinių vilkdalgių pasiūlą visad atkreipiu dėmesį į tuos, kurie žydi gausiai, mažiau įmantriais žiedais. Viltis veislinių tarpe rasti geriausiai tinkantį mūsų sodui, neblėsta.

Šaltinis: dariausgeles.lt

Į vidutinio ūgio melvenes atkreipiau dėmesį perskaičius keletą knygų apie natūralistinį želdinimą. Jų naudojimas matricų pagrindui sudomino, taip pat akį glosto mono-blokais sodinamos šios žolės.  Pažintinio eksperimento tvarka pernai į sodelį atkeliavo "Edith Dudszus" ir  "Heidebraut". Šiemet prisijugs "Paul Peterson". Teoriškai mūsų sodo dirvožemis nėra joms idealus, tad ilgainiui, jei smalsumo genamas eksperimentas pasiteisins, tikėtina užsiliktų viena kuri nors veislė.

Šaltinis: dariausgeles.lt

Šio sezono pirkinių krepšelį papildžiusi miškinė lelija - penas sielai. Ji, žinoma, prisijungs prie miškinių lelijų kolekcijos.

Šaltinis: dariausgeles.lt

P.S. dėkoju gėlininkui Dariui Gusui, sutikusiam, kad puslapyje dariausgeles.lt publikuojama informacija būtų panaudota šiam įrašui.

2019-01-19

Patikimieji: snapučiai 'Rozanne' ir 'Max Frei'

Snapučių pasirinkimas labai platus. Jų tarpe esti ir aukštų, ir žemų, galinčių augti drėgnesniame ir sausesniame dirvožemyje, tinkančių saulėtam ir pavėsingam gėlynui, formuojančių dailius kupstus, dengiančių žemę kilimu ar užpildančių tarpus tarp kitų gėlių. Žiedų paletė taip pat nėra siaura - mėlyni, violetiniai, balti, švelniai ir ryškiai rausvi. Taigi, kone kiekvienas sodininkas jų tarpe gali rasti "savuosius".

Sodelyje išbandžiau keletą - augius 'Johnson's Blue' ir 'Orion', vidutinio ūgio 'Rozanne', žemaūgius 'Baby Blue', 'Ballerina', 'Max Frei', Renardo snapučius, stambiašaknius snapučius 'Album'. Eksperimentiniame plotelyje praėjusį sezoną įkurdinau 'Biakovo'. Šį įrašą skirsiu labiausiai pasiteisinusiems - 'Rozanne' ir 'Max Frei'.

Snapučiai 'Rozanne', gojiniai šalavijai  'Caradonna'
(Geranium 'Rozanne', Salvia nemorosa  'Caradonna'
)

Snaputis 'Rozanne' papirko mano simpatijas vos tik atskleidė savo charakterį - nenutrūkstamas žydėjimas iki pat šalnų, daili kero forma, puikiai dengia žemę. Pastebimiau ima žydėti slopstant didžiajam birželio bumui. Iš pradžių kerelis neužima daug vietos, bet įsibėgėjus sezonui jos prisireikia vis daugiau. Auga daugiau į plotį (~70-80cm), nei į aukštį (~40cm). Puikiai jaučiasi daliniuose pavėsiuose.

Snapučiai 'Rozanne', didžiosios astrancijos 'Abbey Road'
(Geranium 'Rozanne', 
Astrantia  major  'Abbey Road')

Mano akiai snaputis "Rozanne" - tobulas augalas priešakinėms gėlyno linijoms. Ypač parankus privačiuose soduose, kur gėlynai sąlyginai nedideli ir norisi žiedais džiaugtis kuo ilgiau. Sodininkui-mėgėjui, norinčiam užsiauginti didesnį sodinukų kiekį pačiam, teks apsišarvoti kantrybe - net ir vizualiai nemažų kerų neišeina padalinti į daug dalių (stiebeliai driekiasi žeme nesišaknydami). Kita vertus, tai nėra blogai - atnaujinti šių snapučių dažnai netenka ir turima laiko kitai veiklai sode. Nutarus įsigyti iš profesionalių gėlininkų, gali nustebinti didesnė nei kitų snapučių kaina, tačiau šis augalas, jei tik jam patiks sode, iš ties vertas kiekvieno cento.

Snapučiai 'Rozanne'
(Geranium 'Rozanne'
)

Snapučiai 'Rozanne', astrancijos
(Geranium 'Rozanne', 
Astrantia  maxima)

Raudonžiedis snaputis "Max Frei" - gana ankstyvas. Kol sodas dar tik ruošiasi didžiajam birželio žydėjimui, jis "dirba" visu pajėgumu. Vėliau sezono bėgyje žydi negausiais žiedais. Neaukštas (~20cm), kerelis itin taisyklingos formos. Pirmus pora metų būna gana nedidelis, tačiau vėliau nejudinamas tampa žymiai kuplesnis. Sodelyje auga saulėtuose gėlynuose. Šį sezoną norėtųsi pabandyti auginti pusiau pavėsinguose ploteliuose - teorija sako, kad ir čia turėtų pritapti.

Raudonžiedžiai snapučiai 'Max Frei'
(Geranium sanguineum 'Max Frei'
)

Raudonžiedžiai snapučiai 'Max Frei', gražiažiedės veigelės 'Nana Purpurea'
(Geranium sanguineum 'Max Frei', Weigela florida 'Nana Purpurea'
)

Raudonžiedžiai snapučiai 'Max Frei', katžolės 'Walker's Low'
(Geranium sanguineum 'Max Frei', Nepeta 'Walker's Low'
)