2019-04-28

Daugiamečių gėlių gėlynas įdedant mažiau darbo

Balandis - gegužė bei rugpjūtis yra tie mėnesiai, kada paprastai imamės pokyčių savame sode. Sodiname naujus gėlynus, pertvarkome senuosius, atnaujiname peraugusius kerus ir pan. Pavasarį užmojai dažniausiai būna dideli - per ilgus žiemos mėnesius užgimė ne vienas planas, kurį skubame įgyvendinti. Kaip palengvinti gėlynų įrengimo ir priežiūros darbus?

Vietos paruošimas naujam gėlynui. Ko gero nesuklysiu pasakiusi, kad praktikoje dažniausiai taikomas daugiau fizinių pastangų reikalaujantis būdas - nuimti velėną, išrinkti piktžolių šaknis, papildyti žemėmis. Tokiu būdu įrengti beveik vis sodelio gėlynai, žemių deficitas nuėmus velėną buvo sprendžiamas panaudojant sodininkaujant savame sode susidariusį kompostą. 

Jei ruošiamasi iš anksto sekančių metų sezonui, norimą plotą galima uždengti kelių sluoksnių juoda agroplėvele, geotekstile ar bet kuo, kas neleistų žolei gauti saulės šviesos, bet leistų patekti lietaus vandeniui. Per sezoną žolė pilnai išnyksta ir velėnos nuėmimo darbai tampa nebeaktualūs. 

Nebijantiems panaudoti chemijos, yra greitesnis būdas. Norimas plotas nupurkškiamas glifosatais (idant apsaugoti aplink esančią žolę, galima panaudoti dėžę-rėmelį, kuriam keliaujant nupurškiamas visas plotas). Kai velėna pilnai nuruduoja virsdama "šienu", tiesiai į ją padarant reikiamo dydžio duobes sodinami augalai. Tarpai storai mulčiuojami (nuo piktžolių švariu kompostu, žole ar pan.). Taip žemė sujudinama minimaliai ir giliau glūdėjusios piktžolių sėklos neturi progos sudygti. Šiuo būdu šiais metais ruošiame vietą krūmų eilei didžiajame sode. 

Kova su piktžolėmis. Išskirčiau tris faktorius - augalų parinkimas, ravėjimo įrankis ir mulčiavimas. 

Norint augalais sumažinti piktžolių kiekius dažnas patarimas  - sodinti kiliminius augalus. Šiam teiginiui pritarčiau tik iš dalies - kiliminis augalas turėtų būti pakankamo aukščio, kad pro jį neprasiskverbtų piktžolės, bent 20-30cm. Jei kiliminis augalas žemesnis, dažniausiai gaunamas priešingas efektas - piktžolės lengvai sudygsta, o išravėti sunku, nes tenka saugoti nuo išpešiojimo patį kiliminį augalą. Kas kita - aukštesniu kilimu augantys augalai, kaip kad pavėsiuose tarpstantys ir gražiu kilimu suaugantys snapučiai. Bendra taisyklė būtų - kuo kuplesnis keras - tuo geriau stelbiamos piktžolės. Ploteliai, kuriuose auga vilnotosios notros 'Helen von Stein', katžolės 'Walker's Low', švelnieji akantai ir pan., ravėjimas tėra vienkartinis pavasario darbas. Jei gėlynas susodinamas tinkamais atstumais, maždaug trečiaisiais metais ravėjimo lieka išties nedaug, nes kerai susilieja į vieną visumą ir puikiai stelbia piktžoles. 

Kol gėlių sodinukai nesuaugo, tenka ravėti daugiau. Praėjusiais metais atradau olandiško tipo kauptuką, su kuriuo ravėjimo darbai paspartėjo keliagubai. Anksčiau naudodavau trumpakotį kauptuką su "nageliais" viename gale ir neplačiu kauptuku - kitame. Keliaudavau tūpomis ar klūpomis išpurendama visus tarpus. Žinoma, tai būdavo išties imlu laikui. Su olandiško tipo kauptuku, kuris teturi neplačią nedideliu kampu nuo horizontalaus žemės paviršiaus pasuktą geležtę ir didelę "skylę", pro kurią keliauja nuravėtos piktžolės, galima darbuotis itin sparčiai ir stovomis. Darbas dar greitesnis, jei augalai susodinti blokais ir akis momentaliai atskiria, kas išravima, o kas paliekama. Stambesni gėlių kerai tolygūs didesniems tarpams tarp gėlių, kas taip pat spartina ravėjimo darbus. 

Mulčiavimą, tikiu, atradę daugelis sodininkų-mėgėjų. Pastaraisiais metais sodelio gėlynus mulčiuojame nupjauta žole du kartus per sezoną. Mulčas puikiai stelbia piktžoles ten, kur kerai dar nėra pajėgūs pakankamai sumažinti piktžolių gaunamą šviesos kiekį. Belieka išrauti tik vieną kitą piktžolę, kuriai pavyksta išdygti arčiau gėlių kerelio, gėlyno pakraščio ar gyvybingesnes daugiametes piktžoles, kurios geba prasiskverbti ir pro mulčo sluoksnį. Be to, mulčas padeda ilgiau dirvoje išlaikyti drėgmę, o suirdamas ją ir praturtina.




Laistymas. Šį punktą prisiminiau įtraukti tik baigusi rašyti visą įrašą. Priežastis paprasta - laistau tik tada, kai pasodinu, tad šio darbo beveik nepastebiu esant. Idant sezono bėgyje nereiktų galvoti apie pakankamą drėgmės kiekį gėlėms, reiktų pasidomėti augalo poreikiais prieš jį įsigyjant. Jei dirvožemis laidesnis vandeniui (pvz. lengvi priesmėliai), reiktų rinktis augalus, tinkamus augti tokiomis sąlygomis. Be to, gelbsti ir jau minėtas mulčiavimas.

Kova su kenkėjais ir ligomis. Jei rinkdamiesi augalus atkreipsime dėmesį į praktines savybes, tokias kaip atsparumą ligoms ir kenkėjams, šį punktą bus galima pamiršti. Tiesiog niekuo rūpintis nereiks. Jei renkamės flioksą, rinkimės tokią veislę, kuri atspari miltligei, jei norime auginti melsves, paieškokime veislių itin standžiais lapais, kurie sunkiai įkandami šliužams. Jei vistik jaučiame silpnybę tam tikrai augalų grupei, kuri jautresnė ligoms ar kenkėjams, pasidomėkime rekomendacijomis specialiojoje literatūroje ir jų laikykimės. Svarbu, kad tokie augalai, kuriems reikia išskirtinės priežiūros, būtų išimtis sode, o ne taisyklė.

Gėlyno atnaujinimas. Gėlių kerus tenka atnaujinti kas kelerius metus, nes jie tampa mažiau gyvybingi, ištuštėja jų centras, susmulkėja ūgliai ar pan. Šis darbas gali reikalauti išties nemažai laiko ir pastangų, jei gėlės bus ne itin ilgaamžės ir reikalaus atnaujinimo kas dvejus-trejus metus. Gėlynų pagrindu parinkus ilgaamžes gėles, teks luktelti, kol jos suvešės, tačiau vėliau ilgam (5-10 ar net daugiau metų) galėsime pamiršti periodinį atjauninimą. Sodelyje pastaraisiais metais santykinai išaugo arunkų, barškių, sibirinių vilkdalgių, astrancijų, trilapių draikų, melsvių ir lendrūnų užimami plotai, mažiau ploto paliekant dažniau atjauninamoms gėlėms.

Gėlyno paruošimas naujam sezonui. Nurudusius stiebus su lapais galima nukirpti rudenį arba pavasarį. Dažniausiai renkuosi pastarąjį variantą, nes pastebėjau, kad augalai lengviau peržiemoja. Anksčiau vėlgi darbuodavausi imlesniu laikui būdu - kirpdavau kiekvieną kerą atskirai su specialiomis žirklėmis, kiek primenančiomis sekatorių. Šį pavasarį pažiūrėjusi į gausius ir kuplius lendrūnų kerus bei pagalvojusi, kiek laiko karpyčiau vien juos, nutariau paprašyti vyro pagalbos. Jis su benzinine žoliapjove-krūmapjove (trimeriu) praėjo per visus gėlynus itin greitai. Beliko susigrėbti sausuolius ir vienur kitur nukirpti prie žemės per žiemą prigulusius stiebus. Norint dar optimalesnio varianto, matyt būtų galima pabandyti tuo, kas nupjauta, mulčiuoti tarpus. Roy Diblik knygoje "The Know Maintenance Perennial Garden" buvo aprašomas būdas, kai praėjusių metų "derlius" pavasarį nupjaunamas su... žoliapjove. Jei kada nutarsiu gerokai pasididinti gėlynų plotus, pabandysiu pasinaudoti ir šiuo knygoje rastu patarimu :)