Didžiojo sodo dešimtasis ruduo

Didysis sodas (1ha) skaičiuoja dešimtuosius metus. Per kelerius pirmuosius metus susodintos medžių sodinukų "rykštelės" įgavo pavidalą ir pamažu ėmė ryškėti užmanymo kontūrai. Sodo erdves formuoja medžių grupės, kurios savo tikrąjį pavidalą įgis vėliau, kai medžių lajos susilies į visumą.

Nuo namų keliaujant didžiojo sodo link už pilkųjų lanksvų (lot. Spiraea cinerea) 'Grefsheim' eilės matyti centrinė medžių grupė. Joje, kaip ir kituose medžių gojeliuose, pirmuoju smuiku groja himalajiniai beržai (lot. Betula utilis), kuriems draugiją palaiko baltosios eglės (lot. Picea glauca) ir raudonieji ąžuolai (lot. Quercus rubra). Ši medžių trijulė atsikartoja visame sode. 

Žemiau nuotrauka žvelgiant į tą pačią medžių grupę iš priekio jau būnant sode. Eglutės nedidelės, mat sodintos keletu metų vėliau nei beržai ir ąžuolai. Jų pirmatakės, taip pat baltosios eglės, ilgai neišsilaikė dėl nekokybiškų sodmenų ir jas vėliau atsodinome sprindžio dydžio dvimečiais-trimečiais sėjinukais. Centrinės medžių grupės pakraščiuose atkartotos pilkųjų lanksvų grupės. 

Iš centrinio gojelio žvilgsnis nukrypsta į sodo priekinės dalies dešinįjį šoną. Čia dar viena aplink laužavietę išsidėsčiusi medžių grupė. Jos pagrindą taip pat sudaro himalajiniai beržai, baltosios eglės ir raudonieji ąžuolai. Abejose medžių grupėse bandžiau sodinti ir šermukšnius, rinkausi 'Joseph Rock" veislę. Visgi ne itin derlingas lengvas priesmėlis taria svarų žodį vienovės vardan - šermukšniai labai sunkiai kabinasi ir nyksta. Ne vieną jų jau pakeičiau pasodindama himalajinius beržus.  

Nuo laužavietės atsiveria vaizdas į tolimesnę sodo dalį, kurios vienoje pusėje esama ryškesnio nuolydžio. Pačioje sodo apačioje, žemiausiame ruože dirvožemis kitoks - ir žolė kur kas vešlesnė, ir medžiai auga kur kas greičiau. Tad paaugę beržai gerai matyti ir iš sklypo priekio. 

Apatinėje sodo dalyje medžiai formuoja apskritą "laukymę". Pagrindinių medžių asortimentas čia toks pat - himalajiniai beržai, baltosios eglės ir raudonieji ąžuolai. Papildymui pasodinti rūšiniai paprastieji šermukšniai. Ten, kur žemė derlingesnė, jie puikiai auga, o ten, kur toks pat priesmėlis kaip ir >90% sklypo, auga, tačiau itin palengva. 

Iš sodo apačios grįžus į centrinį gojelį ir žvilgtelėjus į sodo galinės dalies kitą šoną, akys sutinka juodąsias pušis (lot. Pinus nigra). Jų parinkimą padiktavo sodo duotybės. Tai viena aukštesnių ir tikrai pati nederlingiausia sodo vieta. Žolę galime pjauti dvigubai rečiau nei likusiame sode. Iš pradžių naiviai bandėme auginti obelų sodą, tačiau vėliau jį panaikinome ir šią sodo dalį papildėme pušimis. 

Senokai norėjome pasisodinti desertinių veislių vynmedžių. Juos įkurdinome šioje gana skudžioje sodo dalyje specialiai paruošdami duobes. Jei vynmedžiai auga gana skurdžiuose šlaituose svetur, galbūt įsikabins ir čia? Bent jau užmirkimas šioje vietoje tikrai negresia :)  

Išžvalgiusi sodą patraukiu atgal palei įrašo pradžioje minėtą pilkųjų lanksvų eilę. Greta jos - glaustos lajos šermukšnių 'Flan Rock' eilė. Vis dar norisi žiūrėti į ją su viltimi - galbūt (bent dalis) rimčiau įsikabins, nors jau stebiu vieną kitą stringantį augti medelį.  

Paskaičius įrašą gali pasirodyti, kad optimizmo tarp eilučių mažoka: vienas neprigijo, antrą atsodinom, trečią panaikinom, ketvirtas - sunkiai kabinasi. Anaiptol - optimizmo netgi labai daug. Medžiai auga. Kasmet matau vis kuplesnes jų lajas, vis baltesnius himalajinių beržų kamienus, vis ryškiau rudenį liepsnojančius raudonuosius ąžuolus ir vis aukštesnes augančias eglutes. O nesėkmės virsta sėkme - sodas pats renkasi ir suka vairą didesnės vienovės link.