Sodo karkasas: struktūra, zonos ir kryptys

Ši žiema gausi apmąstymų apie savąjį sodą. Esu taške, kai norisi susidėlioti, ko siekiu, kur link keliauju, kokį sodą kuriu, kokie bus tolimesni žingsniai. Vis atsiverčiu seną sodelio įrašą apie sodo planavimo etapus (http://www.sodelis.lt/2020/02/sodo-planavimo-etapai-ir-principai.html), kuris puikiai pasitarnauja šiame kelyje. Metų pradžioje išsigryninau sodo idėją (http://www.sodelis.lt/2026/01/mano-sodo-idejos-paieskos-nuo-jausmo.html), o paskutiniajame įraše  susidėliojau praktinius sodo kūrimo principus (http://www.sodelis.lt/2026/01/nuo-sodo-idejos-iki-praktiniu-principu.html). Dabar metas sekančiam žingsniui - bendrajam sodo planui, kurį sudarius taps aišku, kam ir kiek erdvės bus skirta sode - kur atvira erdvė, o kur erdvę formuojantys tūriai, kaip išsidėlios zonos su numatytomis sodo funkcijomis, kur bus pagrindiniai sodo elementai, kokiomis kryptimis judėsime sode.

Apribojimai ir sodo zonavimas

Nors mūsų sodas nėra tuščias lapas (jame sodininkauju keliolika metų), visgi, paprastumo dėlei, pažvelgsiu į jį kaip į (beveik) tuščią erdvę, kur tebūtų pastatai ir sklypą juosiantys medžiai bei krūmai. 

Įvažiavimas į kiemą (schemoje šone iš dešinės) gana aiškiai siūlo brėžti horizontalų brūkšnį ir aplink ūkinį pastatą esančią erdvę žymėti kaip atskirą zoną (tamsiai mėlyna spalva viršuje dešinėje esančioje schemoje). Namo pozicija erdvę aplink namą atskiria vertikaliai į dvi dideles dalis - šviesiai žalia spalva pažymėtą dešinėje ir sklylančią į dvi atskiras zonas kairėje. Geltonai pažymėta erdvė žiūrint nuo namo siūlo vaizdą į tolius, o žiūrint nuo kaimo gatvelės - pagrindinį vaizdą į namą. Žydrai nuspalvintą erdvė tampa vidine kiemo erdve. 

Kalbant apie apribojimus, sklypas sąlyginai dėkingas - kraštinis kaimo pakraštyje. Iš šiaurės ir vakarų pusių jį juosia kaimo gatvelės vingis. Pietų pusėje įsikūrę kaimynai, kitos kaimo sodybos tęsiasi toliau pietuose, rytuose ir šiaurėje, o vakarų kryptimi - toliai akims paganyti. Kita vertus, atvirumas vakarų pusėje - laisvas kelias vyraujantiems vėjams, tad tik dalis vakarinės kraštinės palikta atviresnė ir užsodinta neaukšta gyvatvore, likusioje dalyje formuojama priedanga aukštesniais medžiais. Vos derlingesnis sodo kampas yra vakariniame sklypo kampe (tikėtina, dėl lengvo nuolydžio šia kryptimi), visame sklype - lengvas priesmėlis. Sode yra pora elektros stulpų - renkuosi kurdama sodą juos ignoruoti su viltimi, kad vieną dieną elektros linijas perkėlus po žeme juos pakeis nedidelė dėžutė sklypo pakraštyje. Nuotekų įrenginiai yra link žalios zonos vidurio, arčiau namo pusės, tad reikia užtikrinti prieigą prie jų (šiuo metu plotą aplink esame apželdinę ir palikę privažiavimui žolytės ruožą su "koriu" po ja).  

Žydrai nuspalvinta vidinio kiemelio zona tampa pagrindine gyvenimo erdve. "L" raidės forma siūlo erdvės dalinimą į dvi pozones - mažesnioji galėtų tapti nuostabia ramybės "kišene" su vandens telkinėliu. Kaip žinia, idant žmogus jaustųsi jaukiai, erdvė turėtų būti iki ~20m skersmens, tad neišvengiamai žaliai plane žymima kiemo dalis turėtų būti padalinta į 2 ar 3 zonas. Esančioji greta vidinio kiemelio, galėtų pratęsti poilsio mintį bei pasiūlyti stiprų vizualų traukos tašką (išraiškingas medis ar skulptūra). Vakarų pusėje esančią derlingesnę sodo dalį paskyrėme nedideliam obelų sodui, be to, tolėliau nuo namo esanti erdvė puiki vakarojimams prie laužo. Tarpe lieka atviros erdvės "koridorius", kuris pravers  aktyviam poilsiui. Iš tiesų, bet kuri atviresnė sodo erdvė puikiai tam tinka - ten, kur mažiau pavojų namo langams, spardome kamuolį, kur daugiau užuovėjos - išsitraukiame badmintono raketes, kur didesnis laisvas plotas - tinkama vieta krepšiniui. Namo priekyje esančią geltonai pažymėtą zoną būtų per didelė prabanga paskirti vien reprezentacijai (vaizdui nuo gatvės į namą), ypač, kai iš čia atsiveria toliai. O ir pati erdvė nemaža, tad turint didesnį žolės plotą natūraliai čia atgužame su judresniais žaidimais.

Sodo struktūra

Pereidama prie tūrių, formų ir linijų, prisimenu apskritimą kaip vizualinį sodo parašą ir praktinius principus, kurie aktualūs šiame kontekste:

• ritminga erdvių seka: atviriau --> uždariau --> ...;
• švelnūs, organiški perėjimai iš vienos erdvėds į kitą;
• tėkmė, judėjimas realizuojamas per vingius ir vizualinius inkarus;
• pasibuvimo vietos integruotos, tarsi apgaubtos želdynais;
• lenktos linijos, minkštos "S" formos, apskritimo motyvas.

Vidiniam kiemeliui bei tolių/reprezentacinei zonai, kaip esančioms arčiau namo bei įėjimų į jį, renkuosi stripresnę struktūrą, su pasikartojančiu apskritimo motyvu. Dešiniau nuo namo esančiose poilsio, vakarojimo bei vaismedžių sodo zonose linijos ir formos labiau "tekančios", stambių vingių, tik su lengvomis užuominomis į apskritimus.

Bendrajame plane nedetalizuoju, kur kokie augalai augs. Mąstau abstrakčiau - kur bus atviri žolytės plotai (žemiau plane pažymėta šviesiai žaliai), kur želdynai (tamsiai mėlyna spalva), kur kietoji sodo danga (pilka spalva). Bent keletas žolės plotų turi pilno ar dalinio apskritimo formą. Ryškiausias jų - aprėmintas žiediniu takeliu - vidiniame kiemelyje. Vandens ir ramybės "kišenės" erdvė - su apvaliu vandens telkinėliu. 

Pastaraisiais metais atėjo supratimas, kad savojo sodo pilnai neišnaudojame. Viena  priežasčių - per mažai skirtingo pobūdžio vietų pasibūti. Turime atvirą lauko terasą susiburti prie stalo didesnei kompanijai, šeimos rate mėgstame pavakaroti prie laužo. Idant atsipūsti po darbų - pasistatėme gultą lengvame pavėsyje tarp augalų. Neišnaudojame vieno didžiausių sodo privalumų - vaizdo į tolius. Toliai, erdvė man asociajuojasi su laisve. Laisvės pojūtį nuo vaikystės man įkūnija ir sūpynės. Kaip malonu būtų įsitaisyti sūpynėse, stebėti tolius ir vakare juose grimztančią saulę! Su sūpynėmis ir galimybe mėgautis toliais namo priekyje esanti erdvė tampa visai kitokia - kviečiančia ir su savu šarmu. Sode taip pat stinga ramios jaukios vietos vienam ar pokalbiui su kitu žmogumi. O tereikia nedaug - šiek tiek ramybės, jaukumo ir poros patogių kėdžių prie vandens telkinėlio ar kur nors po medžiu gėlių ir vilnijančių žolynų apsuptyje.

Prisėdus pailsėti, pasibūti, turėtų būti į ką pagano akis. Sūpynės turėtų savuosius tolius, vidinio kiemelio ramybės ir vandens "kišenė" su vieta prisėsti - vandens telkinėlį. O štai lauko terasa, laužavietė, gultas, antroji mini pasisėdėjimo vieta apsuptos želdinių, tačiau akiratyje trūksta stipresnio vizualinio magneto. O kaip skulptūra, kurią tikrai norėčiau matyti savame sode ir vis dar nesu parinkusi jai vietos? Būtų išties stiprus vizualinis akcentas. Žiūrint į planą, nesunku pastebėti, kad yra ypatingas taškas, kuris būtų matomas iš visų keturių minėtų pasibuvimo vietų. Tobula vieta išraiškingam sodo akcentui.

Prieš pereidama prie sekančio žingsnio pasitikrinu, ar braižydama sodo griaučius radau vietos visiems elementams bei funkcijoms. Pasisėdėjimo vietos išdėstytos gana racionaliai ir jų esama praktiškai kiekvienoje (neūkinėje) sodo erdvėje. Apie stipriausius vizualinius traukos taškus - tolius, vandenį, skulptūrą - taip pat pagalvojau. Beliko pasitikrinti, ar esama erdvių aktyviam poilsiui (krepšinis, futbolas, badmintonas), kur augs "kažkas valgomo", bei kur gaminsime maistą lauke. Schemoje viršuje matyti, kad visiems elementams bei funkcijoms sode rasta erdvė.

Judėjimo kryptys sode

Kalbėdama apie sodo idėją minėjau, jog man svarbu, kad sodas kviestų keliauti per jį. Žvilgtelėjus į savąjį praktinių sodo kūrimo principų sąrašą dar kartą primenu sau, kad erdvės turėtų keistis ritmingai - atvira/uždara ir judėjimas būtų realizuojamas per vingius ir vizualinius akcentus (erdvė - vingis - akcentas). Be to, bet kuris sodas turėtų būti funkcionalus ir patogus judėti. 

Metas pasitikrinti, kaip tai atrodytų naujajame sodo plano eskize:

1. Atvykstame arba tiesiai iš namų patenkame į vidinį kiemelį. Čia akis fiksuoja ryškų takelio ribojamą žolytės apskritimą. O net jei ir nesidairome po kojomis, akis būtinai pastebės lauko terasą su dideliu stalu ir suoliukais aplink. Būnant šioje erdvėje, tikėtina, sudomins siauresnis žolytės vingis, vedantis į kitą, kur kas uždaresnę erdvę.
2. O joje - jauki, rami vieta su apskritimo formą pakartojančiu vandens telkinėliu. Įsitaisome patogioje kėdėje, pasimėgaujame vandens atspindžiais ar čiurlenimu, pabūname su savimi ir savo mintimis. Pakilus nuo kėdės sukame ratą aplink vandens telkinėlį ir, paėjėjus vos kelis žingsnius,  už vingio, atsiveria...
3. Vaizdas į tolius. Ką tik pabuvoję mažame, jaukiame prieglobstyje, dabar akimis nuklystame toli už sodo ribų. Sodo erdvės pakraštyje pastebime sūpynes. Įsitaisome, pasimėgaujame erdve ir lengvu vėju. Kai tolių laisvės tampa lig valiai, sudomina tai, kas arčiau, čia pat sode.
4. Už obelų kažko esama. Einame per kur kas uždaresnę erdvę - obelų sodelį - ir jos pakraštyje aptinkame laužavietę. Stabtelime trumpam, su mintimi, kad grįšime vakare, ir pasukame akį patraukusios...
5. Skulptūros link. Praėję nedidelę atviresnę erdvę atsiduriame netoli skulptūros, kone iš visų pusių apsupti augalų - šnarančių, vilnijančių, ošiančių, kvepiančių. Galime pabūti tarp jų - galbūt įsitaisyti poilsio valandėlei ant gulto, o galbūt prisėsti patogioje kėdėje po medžiu. Visai netoliese ir mūsų kelionės pradžia - vidinis kiemelis su kvietimu apsukus sodo ratą prisėsti prie vakarienės stalo ir pasidalinti dienos įspūdžiais.

Po kelionės mintimis po atsinaujinsiantį sodą, grįžtu prie sodo plano ir iš visų kalkinio popieriaus lapų palieku ant stalo tik du sluoksnius - sklypo ribų su pastatais ir krypčių sode. Panašu, kad pavyko popieriuje realizuoti ir kelionės sode mintį.  

Kas toliau?

Prieš akis turiu eskizą tolimesniems sodo kūrimo etapams. Penki sluoksniai, kuriuos galiu dėlioti vieną ant kito ir dar kartą viską neskubėdama įvertinti, prireikus koreguoti ar perdaryti. Nutarus įgyvendinti beliks detalizuoti - kokie augalai sudarys želdynus, kokias medžiagas parinksiu vienai ar kitai aikštelei, sodo baldams ar akcentams. Nusimato ne vieneri įdomūs, kūrybingi ir aktyvūs sodo sezonai.

Nuo sodo idėjos iki praktinių principų

Tikiuosi, sėsdami skaityti šio įrašo, įsipylėte bent pora puodelių arbatos, mat tekstas šįkart gana ilgas ir reikalaujantis kantrybės.

Prieš savaitę rašiau apie savojo sodo idėją. Idant ji neliktų tik gražiu teoriniu pasvarstymu, bet taptų ir įgyvendinta, norisi susidėlioti praktinius principus, kokie pasirinkimai bei sprendimai priartintų prie jos. Taigi, keliaukime nuo sodo idėjos

Sodas, kuriame dera struktūra, natūralumas ir gamtos ritmas

prie praktinių principų, kurie padės kuriant sodą.

Sodo erdvės

Struktūrai palaikyti sodo erdvės turi būti su aiškia paskirtimi – kur ilsimasi, žaidžiama ar valgoma. Be to, erdves išdėsčius tam tikru ritmu, būtų stipriau juntama sodo pamatinė struktūra. Po atviresnės, didesnės erdvės galėtų sekti uždaresnė, mažesnė, jaukesnė. Ritmui palaikyti pasitarnautų tų pačių formų atkartojimas.

Absoliutaus griežtumo nereiktų – turėtų būti natūralus, švelnus erdvės judėjimas, organiškas ramus perėjimas iš vienos sodo erdvės į kitą, nenaudojant kampų ir staigumo, ar pernelyg didelio tankumo pridengiant vieną erdvę nuo kitos. Pakaktų lengvesnės užsklandos, tarsi širmos pro medžio lają ar želdyno vingį, kuris pridengia sekančią zoną tik iš dalies. Sodą supantis kraštovaizdis gana atviras, tad ir sodas turėtų turėti atvirų, ”kvėpuojančių” erdvių, o jas supantys želdynai suteiktų ramybės.

Tėkmės efekto siekimas būtų itin svarbus sode, kuriame derinama struktūra ir natūralumas. Galvojant apie tėkmę, pirma ateinanti mintis - vingiai. Jie nėra statiški, kviečia judėti. Kai eini ir galvoji: ”Na gerai, pažiūrėsiu, kas toliau”. Antroji mintis - kvietimas judėti tampa stipresnis, jei perėjimą iš vienos erdvės į kitą paskatina vizualiniai ”inkarai” – patraukiantys žvilgsnį objektai, kurie kviečia prieiti. Seka galėtų būti tokia: erdvė – vingis – akcentas – erdvė – vingis – akcentas – ... Tobulu atveju šioje sekoje erdvės kontrasto principu galėtų keistis iš atviresnių, didesnių į šiek tiek uždaresnes, mažesnes.

Idant pasibuvimo, pasisėdėjimo vietos taptų jaukesnės, jas būtų galima tarsi apgaubti želdynais, integruoti į juos. Smagu pabūti apsuptam augalų, iš arti stebėti juos, patirti spalvas, kvapus, formas, lapijos tekstūras ar lengvą judėjimą vėjyje.

Linija, forma, motyvas

Jei jau kalbame apie tėkmę ir vingius, akivaizdu, jog sode dominuos lenktos linijos. Lenkta linija – jau švelni apskritimo užuomina. Apskritimas/rutulys gali tapti puikiu pasikartojančiu motyvu. Jei sode būtų tik švelnios lenktos linijos, be aiškių apskritimų, sodas būtų arčiau natūralumo poliaus. Įvedus apskritimo motyvą atsiranda daugiau griežtumo, struktūros.

Siekiant išgauti natūralumo bei struktūros dermę, būtų galima derinti apskritimo formą ir švelniai vingiuojančią liniją, su perėjimais iš vienos į kitą. Ši mintis turėtų atsispindėti vejos ir želdynų formose, jų ribose, parinktuose akcentuose. Sode būtų galima įvesti vieną ar porą erdvių, kuriose veja būtų aiškios skritulio formos. Tokia stipresnę formą turinti erdvė galėtų būti arčiau namo. Kitose, tolėliau nuo namo esančiose erdvėse, dominuotų natūralesnės lenktos linijos - želdynų ribų brėžiama linija siūlytų tik švelnią užuominą į apskritimą ar būtų matoma tiesiog kaip ramus vingis. Norint išgauti vienovės jausmą, lenktos linijos turėtų būti gana stambios, brėžiamos lyg didesnio nematomo apskritimo lanko dalys, lyg atkartojant „S“ raidės formą.  

Sodo akcentai gali sustiprinti struktūrą (rutulio forma), arba kurti aliuziją į tėkmę (lenktos, „tekančios“ linijos). Vienaip sode atrodys griežto apskritimo formos vandens telkinėlis, kitaip – plačiais vingiais einanti vandens pakraščio linija. Analogiškai su mažosios architektūros akcentais – vienokią nuotaiką spinduliuotų statiška rutulių kompozicija, visai kitokią - merginos skluptūra, su tarsi vėjo plaikstomomis plaukų ar suknelės audinio bangomis. Norint dinamiškesnio pojūčio – linijas ir formas verta derinti kontrasto principu, pavyzdžiui, griežtesnės apskritimo formos erdvė ir plazdančių linijų skulptūra. Jei norima ramybės jausmo – verta  atkartoti tas pačias formas. Pavyzdžiui, uždaresnė erdvė su apskritimo formos baseinėliu ir pašonėje prigludusia rutulių kompozicija – vieta, kur natūraliai norisi stabtelėti, nurimti (ir, žinoma, pasitikrinti, ar arbatos puodelis vis dar šiltas). Kitu atveju želdynuose, kurių ribas formuoja tekančios, lenktos linijos, įkomponuota panašių abstrakčių formų skulptūra paryškintų ramų tėkmės pojūtį.

Spalvos

Aiškumas ir paprastumas - neatsiejami struktūros pakeleiviai. Sode, kuriame dera struktūra ir natūralumas, neturėtų būti begalės spalvų, pernelyg didelio ryškumo ar margumyno. Pasirinkus spalvų paletę ir nuo jos nenutolstant visame sode, būtų kuriamas vienovės jausmas. Gamtoje vyrauja žalia, ir ši spalva turėtų tapti stabiliu struktūriniu pagrindu, užtikrinančiu natūralumo bei ramybės pojūtį. Ramybę bei gylį taip pat kuria mėlyni ir violetiniai tonai. Jei jų per daug, sodas tampa pernelyg niūrus, sunkus ir praradęs gyvybės pulsą.  Norisi pridėti šviesos ir gyvybės. Žalia, mėlyna ir violetinė suka vairą šaltesnės paletės pusėn, tad pridedamos šviesios spalvos turėtų būti šalto atspalvio. Čia puikiai derėtų šalto atspalvio geltona, siūlanti subtilų kontrastą ir įnešanti šviesos, ypač  šešėlinguose sodo kampeliuose. Naudojama ritmiškai, sukurtų šviesos  taškus. Balta – universalus papildymas, pridedantis lengvumo ir švaros. Belieka parinkti spalvas-akcentus, kurios sode būtų naudojamos saikingai ir tarsi prieskoniai užbaigtų bei subalansuotų spalvinę kompoziciją. Man nepaprastai patinka vadinamoji “magenta” spalva – intensyvi, sodri purpurinės ir rožinės/avietinės/fuksijų spalvų sandūra. Ji mano akiai gražiai dera greta sodrių violetinių bei šaltų žaliai geltonų tonų. Naudojama saikingai įneštų šiek tiek drąsos bei emocinio gylio.  Jei dar vienur kitur labai minimaliai pasirodytų rožinės – spalvinis paveikslas būtų pilnas, tačiau neperkrautas.

Žvelgdama į šią spalvų paletę dar kartą įsitikinu, kad už visa ko slypi žmogus. Šis spalvų derinys man artimas – jis nejučia po truputį įsigali sode, jo atspindžių galiu rasti ir savo namuose.

Naudojant šį spalvų derinį būtų svarbu nepersūdyti su “magenta” spalva – ji turėtų būti naudojama labai protingai, kaip akcentas. “Magenta” turi stiprią energiją ir vizualiai traukia akį. Padauginus, gali užgožti švelnesnes geltoną ir baltą, suteikti per daug dramatiškumo, kuris būtų jau priešprieša siekiamam natūralumo jausmui. Tuo tarpu šaltos geltonos neturėtų būti per mažai, kad ji netaptų per silpna ir sodas neatrodytų pernelyg šaltas ir monochrominis (mėlynai-violetinis). Ji tarsi jungiančioji grandis tarp žalios ir mėlynos/violetinės. Rožinę vertėtų naudoti tik kaip švelnų toną ir labai minimaliai idant ji netaptų per saldi pasirinktai spalvinei nuotaikai.

Gamtos ritmas bei sezonų kaita tampriai susiję su spalvomis. Žalią spalvą netgi būtų galima tituluoti gamtos ritmo spalva – lapų tonų pokyčiuose puikiai atsispindi sezonų kaita. Pavasarį gamtoje ir soduose daugiau šviesių baltų bei geltonų tonų, tuo tarpu „Magenta“ spalva gana reta, ji kur kas dažnesnė vasaros metu. Mėlynos galima tikėtis tiek pavasarį, tiek vasarą, o rudenį jos mažiau. Dėl sezoninio kintamumo spalvų paletės proporcijos kis, tačiau pasirinktų spalvų pilnai pakanka apsukti sodo metų ratą. Gera paletė – kaip gera drabužių kapsulė spintoje – tinka visiems sezonams.

Žalios-mėlynos-violetinės-šaltos geltonos-baltos-„magenta“-rožinės spalvų paletė atrodo gana stipri, struktūriška, tuo pačiu turinti gylio, ramumo bei reikiamą šviesos blyksnį, tad turėtų puikiai tikti struktūriškam bei natūraliam sodui.

Tekstūra

Sode su natūralumo ir struktūros derme tekstūros turėtų palaikyti ramų ritmą. Stambesnės lapijos augalai padėtų kurti atramos taškus, o smulkesnės faktūros lapija – tėkmę. Tekstūros gali tapti perėjimų iš vienos erdvės į kitą švelnintojomis: medžių lajos, pro kurias matosi tolimesnė erdvė, lengvi perregimi žolynai, ažūriniai krūmai. Ten, kur sode bus naudojami vingiai, tiktų plastiškos banguojančios tekstūros – lengvai svyrantys augalai, žolynai, minkšta lapija. Ir priešingai, ten, kur reikia sustabdyti ar patraukti žvilgsnį, tiktų statiškesnės, masyvesnės tekstūros – dideli lapai ar rutulio formos krūmai. Jei augalas atrodo taip, lyg sakytų “ateik čia ir pasižiūrėk į mane”  – vadinasi, jis iš masyviųjų.

Medžiagos

Medžiagos turėtų būti ramios bei ilgaamžės. Medis ir akmuo – išties natūralu. Struktūros pridėtų vizualiai švaresnės, grynesnės medžiagos, tokios kaip juodas metalas ar pilkas matinis betonas.

Juodas metalas galėtų būti naudojamas lauko baldams (derinant su medžiu), atramoms, obeliskams ir pan.  Betonas, akmuo – aikštelėms, vandens elementams, takeliams (jei būtų poreikis judėti ne tik veja). Medis – universalus ir tinkantis beveik viskam. Visos keturios medžiagos tiktų ir mažosios architektūros elementams, sodą pagyvinantiems ir savitumo pridedantiems dirbiniams.

Augalai

Sezoniškumą kol kas paminėjau kalbėdama apie spalvas. Iš tiesų, gamtos ritmas yra tikrasis sodo variklis ir čia augalai groja pirmuoju smuiku. Augalus reiktų parinkti taip, kad metų laikai būtų matomi ir jaučiami. Žiemą svarbu struktūra - spygliuočių žaluma, lapuočių kamienų ir šakų ritmika. Pavasarį sodas bunda švelniai ir vienų augalų pasirodymą keičia kiti. Vasarą, kai žalios atspalviai būna vienodesni, svarbios tampa tekstūros. Ruduo nusidažo spalvomis medžių lajose. Krūmus bei gėles derėtų parinkti taip, kad bet kuriuo šiltojo sezono metu sode būtų žiedų.

Kita vertus, norint išlaikyti ramybę bei struktūrą, sode turėtų būti saikingas skirtingų augalų rūšių bei kultivarų kiekis. Verta atkreipti dėmesį į ilgiau žydinčius augalus – jie privačiuose soduose tampa tikra vertybe, ypač jei norima apsistoti ties gana saikinga augalų palete, kuri palaiko paprastumo bei aiškumo idėją. Turėtų dominuoti patikimi bei pasiteisinę augalai, kurie gerai jaučiasi esamomis salygomis. Kaip kad geriau į vakarėlį pasikviesti kelis gerus senus draugus, nei šimtą nepažįstamųjų, kuriems sunkiai mezgasi pokalbis.

Sode, kuriame būtų ir atviresnių erdvių, ir jaukesnių prieglobsčių, medžius tiktų išdėstyti labiau ties perimetru, sukuriant ramų foną. Norisi sode matyti lengvesnes lajas bei švelnius šešėlius. Augalai būtų tarsi sluoksniuojami – medžių sluoksnis, krūmų sluoksnis, žolynų ir daugiamečių gėlių sluoksnis.

Augalams būtų leidžiama augti laisvai, tačiau natūralumas nebūtų paleistas savieigai. Dominuotų natūraliai atrodantys augalai, tačiau kruopščiai atrinkti - tokie, kurie gerai išlaiko struktūrą, o jų išdėstymas būtų kryptingas.

Vizualinis sodo parašas

Savam sodui norėtųsi suteikti atpažįstamą ženklą-motyvą, kuris subtiliai kartotųsi ir sujungtų visas erdves į vieną visumą. Paprastai lengviausiai pastebima ir atpažįstama tampa pasikartojanti forma, charakteringa spalva ar būtent tam sodui būdingas gana gausiai sodinamas augalas. Manajame sode tuo parašu galėtų tapti apskritimo motyvas ir šaltai geltona spalva. Apskritimas – tai struktūros ir ramybės forma, kuri galėtų pasirodyti vejos siluetuose, želdynų ribose ar mažosios architektūros akcentuose. Tuo tarpu šalta geltona veiktų kaip šviesos bei gyvybės blyksniai. Šių dviejų elementų derinys kurtų vientisą bei lengvai atpažįstamą sodo charakterį bei užsukusiam svečiui padėtų suprasti, kad čia ne šiaip sodas, o “tas” sodas.

Praktiniai principai ir pamatiniai klausimai

Apibendrinus, gaunasi gana išsamus praktinių sodo kūrimo principų sąrašas:

• sodo erdvės su aiškia funkcija;
• ritminga erdvių  seka: atviriau à uždariau à ...;
• švelnūs, organiški perėjimai iš vienos erdvės į kitą;
• tėkmė, judėjimas realizuojama per vingius ir vizualinius inkarus:
  erdvė à vingis à akcentas à ...;
• pasibuvimo vietos integruotos, tarsi apgaubtos želdynais;
• lenktos linijos, minkštos „S“ formos, apskritimo motyvas;
• šalta žalios-mėlynos-violetinės-šaltos geltonos-baltos-„magenta“-rožinės spalvų paletė;
• tekstūros padeda kurti ramų ritmą: stambesnė lapija - atramos taškams, smulkesnė –  tėkmei ir švelniems perėjimams;
• medžiagos ramios ir ilgaamžės - medis, akmuo, juodas metalas ir pilkas matinis betonas;
• augalai parenkami taip, kad metų laikai būtų matomi ir jaučiami;
• medžiai, krūmai, žolynai ir daugiametės gėlės sluoksniuojami;
• saikingas skirtingų augalų rūšių bei kultivarų kiekis - patikimi, pasiteisinę, gerai augantys esamomis sąlygomis augalai;
• parenkami gerai išlaikantys struktūrą, tačiau natūraliai atrodantys augalai;
• vizualinis sodo parašas: apskritimo motyvas ir šaltai geltona spalva.

Šie principai padės kur kas lengviau priimti spendimus ir rinktis kryptingai. Net jei esamame sąraše konkrečiai situacijai neatsirastų tinkamo punkto, visada būtų galima atsiremti į pamatinius klausimus: ar tai išlaiko tvarkingą natūralumą? ar kuria tėkmę? ar ramina? ar dera su gamtos/metų ritmu? Tarsi turėtum savo sodo “instrukcijų knygelę”, tik be tų puslapių, kurių niekas neskaito. 

Mano sodo idėjos paieškos: nuo jausmo iki formuluotės

Prireikė nemažai metų, kad suprasčiau tai, ką šiandien galiu pasakyti vienu sakiniu. Daugelio metų bandymų, vingiuotų takelių, sprendimų, kurie atrodė „gal taip, o gal ne“, ir nuolatinio jausmo, kad kažkas dar neįvardyta.

Prieš šešerius metus, rašydama apie sodo planavimo etapus ir principus (Sodo planavimo etapai ir principai), nujaučiau, kad ateis diena, kai prie šios temos grįšiu kalbėdama iš savos praktinės patirties. Tuomet rašiau, kad svarbiausia yra sodo idėja – pagrindinė mintis, kuri viską sujungia į vieną visumą. Tik tada dar nežinojau, kad pati prie jos eisiu ilgu keliu.

Mano atveju pirma ėjo vežimas (sodo kūrimas) ir tik iš paskos jo – arklys (sodo idėjos suvokimas). Pirmiausia sodinau, formavau, ieškojau, taisiau, o tik po to supratau, kodėl visa tai darau. Ieškojau atsakymų į pavienius klausimus: kaip formuoti erdves, kokią želdynų formą pasirinkti, kaip pristabdyti vakarų vėjus, kokią gyvatvorę sodinti palei sklypo kraštą, ar gėlynai turėtų turėti ryškų „top“ momentą, ar žydėti visą sezoną. Tik vėliau pamačiau, kad visi šie klausimai sukosi aplink vieną, daug gilesnį. Iš atskirų fragmentų, besidėliojančių sode lyg kaleidoskope, ėmė ryškėti sodo pagrindinė mintis.

Kalbant apie sodo idėją, atspirties tašku paprastai tampa norai ir poreikiai bei vieta ir kontekstas. Būtų sąžininga pačiai atsakyti į tuos klausimus, kuriuos buvau uždavusi Jums prieš šešerius metus tinklaraščio įraše. Taigi, pradedam.

Kaip įsivaizduoju savo svajonių sodą? 

Saikingas, tačiau su gyvybe. Atspindintis metų laikus. Tiek su erdve sielai išsiskleisti, tiek su jaukiu prieglobsčiu, kai jo reikia. Kviečiantis keliauti per jį, apsukti ratą. Tvarkingas, tačiau ne sterilus. Su užuomina į natūralumą, bet be laukinio chaoso. Su spalvomis, tačiau be jų triukšmo.

Kokia sodų stilistika mane žavi? 

Sodai, turintys aiškią struktūrą,  linijas ir formas, bet tuo pačiu leidžiantys atsiskleisti natūralumui – siūlantys lengvumą, tėkmę, bei neperkrautus derinius.   

Kokią nuotaiką turėtų spinduliuoti sodas? 

Ramią, lengvą, natūraliai tvarkingą.

Kokias funkcijas turėtų talpinti sodas? 

• Erdvė kūrybai ir „įsižeminimui“ – pasikapstymai sode, sodo kūrimas, augalų pažinimas bei estetikos dėsnių patyrimas per praktiką. 
• Ramus poilsis – skirtingos vietos pabūti, prisėsti (pavėsis/saulė, vienam/dviems/kompanijai).
• Susibūrimas, valgymas – atvira/uždara vietos su stalu ir apšvietimu vakare, laužavietė, kartkartėmis valgio gaminimas lauke, vaismedžiai ir vaiskrūmiai saviems vaisiams ir uogoms.
• Aktyvus poilsis – krepšinis, badmintonas, futbolas, skersinis, ...
  
  

Ką jame veiksime? 

Kursime ir tyrinėsime, ilsėsimės ir atsipalaiduosime, bendrausime ir valgysime, judėsime ir žaisime.

Kokie poreikiai tų, kurie taip pat naudosis sodu? 

Savi vaisiai ir uogos, erdvė dūkti bei judėti, atokvėpis nuo šurmulio, „pasikrapštymai“ su savais pomėgiais. 

Ar yra elementų, be kurių savo sodo neįsivaizduoju? 

Medžiai, krūmai, daugiametės gėlės bei žolynai. Skulptūra. Tekantis vanduo - čiurkšliukas ar upeliukas. Supynės.

Norėčiau uždaro ar atviro sodo? 

Uždaresnio, siūlančio jaukumą bei privatumą, tačiau turinčio ir langą į erdves už sodo ribų su galimybe žvilgsniui nuslysti į tolius.

Kas man svarbu, kokią savęs dalelę norėčiau atspindėti sode?

Man svarbu aiškumas, racionalumas, paprastumas ir tėkmė (kai negali sustoti ir norisi veikti).

Kokioje vietovėje yra sodas, kokia aplinka jį supa, koks vyraujantis kraštovaizdis? Koks istorinis vietovės kontekstas?

Sodas yra nedidelio, ~50 sodybų, kaimo pakraštyje. Aplinkinis kraštovaizdis atviras su dirbamais laukais ir pievomis, įsiterpusiais miškeliais bei krūmynais. Reljefas švelniai banguotas – nėra visiškai lygus, bet ir ne kalvotas. Į vakarų pusę nuo sodo plyti laukai su tolumoje matomu nedideliu mišku, kuriame vyrauja eglės ir beržai, pakraščiais auga krūmynai. Esama ir labiau smėlėtų miško pakraščių su pušimis, ir šlapynių, kurias mėgsta gervės. Sodą juosia kaimo gatvelės vingis. Kaime kelios senesnės sodybos, dauguma namų statyti prieš penkiasdešimt metų. Tolimesnėse apylinkėse esama ir pilkapynų, ir šventviečių, ir dvarų sodybų, tačiau pats kaimas neturi ryškių gamtos ar istorinių traukos objektų, tad yra ramus, gyvenantis savu kasdieniu ritmu.

Klausimai atsakyti, atsakymai pačios labai atidžiai perskaityti bei palydėti neskubių apmąstymų, tad dirva sodo idėjai išpurenta. Kaip ten bebūtų, sodas visų pirma yra žmogaus atspindys. Kokie esame, kas mums svarbu, atsispindi ir mūsų sode kaip mūsų vertybių bei gyvenimo būdo išraiška. Man norėtųsi sukurti sodą, kuriame derėtų du iš pirmo žvilgsnio priešingi dalykai — žmogaus tvarka ir gamtos tėkmė. Mėgstu aiškumą ir struktūrą, visame kame ieškau tvarkos, paprastumo ir dėsningumo. Chaosas ne man. Tuo pačiu vertinu gamtą, jos natūralumą bei ritmą. Tad manasis sodas ir būtų apie aiškumą, ramybę ir natūralų gyvenimo bei gamtos pulsą. Jame derėtų struktūra ir natūralumas. Sodas keistųsi kartu su metų laikais, atskleisdamas skirtingas nuotaikas. Tai būtų vieta, kurioje galima judėti, ilsėtis, būti, stebėti, kurti ir jausti.  

Po šių apmąstymų (ir keliolikos metų savo sodinės kelionės) jaučiuosi pagaliau galinti aiškiai įvardinti savojo sodo idėją. Štai ji: 

Sodas, kuriame dera struktūra, natūralumas ir gamtos ritmas.  

Išgryninusi sodo idėją, galiu kryptingai bei tvirčiau žengti sekančius žingsnius, susidėlioti praktinius sodo kūrimo principus, aiškiai matyti, kas sode jau nuveikta reikiama kryptimi, ko trūksta, kas perteklinio, bei kokie žingsniai laukia. Apie visa tai - vėlesniuose sodelio tinklaraščio įrašuose. Kelionė tęsiasi.

 

Žiema sode ir eskizai sniege

Dievinu metų laikų kaitą. Snieguotos žiemos laukiu taip pat kaip ir pavasario, vasaros ar rudens. Žiema dovanoja ne tik balto sniego džiaugsmą, bet ir puikų metą apmąstyti, svajoti bei planuoti.

Dieną namuose pradedu nuo žvilgsnio pro langus į savąjį sodą. Ir, jei tik diena dovanoja tokią galimybę, sodą apeinu neskubėdama, apžvelgdama jį iš įvairių perspektyvų. Kažkokiu būdu, šie neskubūs pasivaikščiojimai išsivysto į tolimesnius planus sode, kurių paprastai užtenka keletui sezonų į priekį.

ŽIEMA SODE. Šiuo metu sode struktūrą palaiko spygliuočiai ir lengvumo prideda iš sniego kyšantys varpiniai augalai. Nesu didelė spygliuočių fanė - jie, mano skoniui, neturėtų vyrauti sumedėjusių augalų tarpe, nebent tai būtų pušynas, kuris turi savą nuotaiką ir šarmą. Visgi kiekvieną žiemą pasidžiaugiu sklypo perimetru, kuris didžiąja dalimi užsodintas būtent spygliuočiais. Žiemą jie tarsi išnyra ir paglosto akis sava žaluma. Varpiniai augalai, kurie laikosi peržiem (pvz. virblės), tikras lobis ir puikus lengvas kontrastas solidžiai spygliuočių žalumai.

Esama ir daugiamečių gėlių, kurios žiemą išlaiko savo struktūrą, pvz. kraujažolės, jukos.

ESKIZAI SNIEGE. Šį metodą pasimatuoti sodines idėjas taikau kone kasmet, vos tik iškrenta šviežia sniego danga. Tai, ko gero, bene greičiausias ir paprasčiausias būdas nusipiešti naujų želdynų ar kitų sodo elementų formas gyvai sode. Tiesiog imi ir pėduoji. Iš pradžių praeini lengvu žingsniu per švarią baltą sniego paklodę. Pasižiūri, įsivertini. Tada praeini pasikoreguojant. Plius minus tinka? Paryškini tankiau supėduojant ar prabrauki su sniego kastuvu platesnę liniją. Įsivertini eskizą ir... lauki naujos šviežio sniego dangos naujam dubliui. Taip gali svajoti ir eskizuoti iki valiai, tiek, kiek žiema pasiūlys naujų sniego drobių.

Ateinančiam sezonui galvoju apie krūmų pakraštį palei kalnines pušis. Puiki proga pasimatuoti įvairius linijų variantus:

Tuo pačiu galima pasvajoti ir šiek tiek į priekį - kaip galėtų atrodyti naujas reprezentacinės zonos veidas ir kaip šios zonos želdynai pereitų į jau minėtą krūmų pakraštį:

Na, o kad eskizuoti gyvai sode labai smagu ir nieko nekainuoja, galima tuo pačiu būdu praeiti ir pro vidinį kiemelį:

Šį metodą miniu nebe pirmą kartą, tačiau jis išties puikus ir vertas pakartojimo, ypač gyvai sode. Svajokime, planuokime ir eskizuokime :)

Eksperimentas: žydinti pievelė

Naujam eksperimentui gimti nereikia daug: kelių kvadratinių metrų "plikos" žemės bei šaltojo sezono pasidairymų į sėklų asortimentą. Pirma mintis buvo paprasta - nuo ūkinių darbų likusį tuščią žemės plotą užsėti paprastu vejos mišiniu ir taip sutvarkyti vietą, kurioje anksčiau riogsojo ūkiniams darbams skirtas žvyras. Akys jau kurį laiką fiksavo pasiūloje esančius žydinčios pievelės sėklų mišinius. Magėjo pabandyti, tačiau specialiai ruošti žemės nesinorėjo, vis rasdavau kitų prioritetų sode. O čia toks šansas - praktiškai nieko daryti nereikia, lengvai sukedeni žemės paviršių, imi sėklas ir sėji. 

Pirmi žvilgsniai to plotelio pusėn buvo su įtarumu - daigai rodėsi per reti, tačiau laikas viską sudėliojo į savas vietas ir gana sparčiai viskas suaugo į tikrą žydinčią pievelę. Man, prioritetą gėlynuose teikiančiai daugiametėms gėlėms, vienmečių spurtas buvo savotiška atrakcija - gėlės augo ir vystėsi tiesiog akyse. 

Stebėti smagu - prasiskleidžia vis kas nors naujo. Vieną savaitę vyrauja vienos gėlės, kitą - jau kitos. Dabar kaip tik ryškiau plykstelėjo aguonos bei aibė skirtingų rugiagėlių. 

Tiesa ir ta, kad ne visada aišku, kuris daigas bus gėlė, o kuris - piktžolė. Stipriai išstypus daliai daigų dvejojau - piktžolės ar ne. Nutariau luktelėti ir pažiūrėti, kas bus toliau. Pražydo gelsvais ramuniškais žiedais. Google paieška pagal paveikslėlį sufleruoja, kad tai galėtų būti Chrysanthemum coronarium. Ir tas išstypimas visai tinka - suteikia pieveliai daugiasluoksniškumą.

Pasėjusi žydinčios pievelės mišinį įsodinau ir metus paaugintų daugiamečių gėlių daigų (ačiū mamai, turėjusiai jų perteklių). Kol kas pražydo tik kaukazinės žvaigždūnės, tačiau užmačiau ir varpotųjų liatrių keliamus žiedynus. 

Ar eksperimentas pasiteisino? Žiūrint iš šiandienos taško - taip, spalvinga, gražu, smagu stebėti bei atrasti vis ką nors naujo. Taip pat skatina žiūrėti į vietines pievas ir pagalvoti apie tai, kad būtų galima įveisti žydinčią pievelę iš surinktų vietinių pievinių augalų sėklų. Bendru atveju peršasi išvada, kad norint tikro žydinčios pievos efekto, reiktų ne kelių kvadratinių metrų plotelio, o kelių arų. Ar verta turėti didesnį plotą, parodys laikas - norisi įvertinti transformacijas viso sezono ir bent poros metų bėgyje. 

Patikimieji: gojiniai šalavijai

Gojiniai šalavijai neabejotinai patektų į manąjį gėlių top trejetuką saulėtai vietai. Ir netgi rimtai pretenduotų puikuotis sąrašo viršuje. Puikus ilgai žydintis teminis augalas. Visiškai nereiklus ir nesergantis. Priežiūra taip pat minimali - po pirmojo žydėjimo apie liepos vidurį nukirpti (pražys po mėnesio pakartotinai) ir atnaujinti kerus kas trejus-penkerius metus.

Veislių pasirinkimas pakankamai platus. Vyraujanti žiedų spalva violetinė, tačiau esama žydinčių šviesiau mėlyna spalva, baltai ar rausvai. Vyraujantis aukštis žydėjimo metu apie 60-80cm, esama vidutinio ūgio veislių (~40-50cm) ar visai neaukštų (~20-30cm).

Salvia nemorosa 'Schneehugel'
(Gojinis šalavijas 'Schneehugel')

Šiuo metu auginu septynetą skirtingų gojinių šalavijų veislių. Baltai žydintys 'Schneehugel' vidutinio aukščio, suformuoja gražius apvalainus kerus. Puikiai tinka gėlyno pakraščiui ar už neaukštų kitų augalų. Balta spalva gerai matoma prietemose, tad puikus pasirinkimas želdynams greta vietų, kur paprastai sode vakarojama. Savame sodininkavimo kelyje esu išbandžiusi ir baltai žydintį 'Adrian'.

Salvia nemorosa 'Wesuwe'
(Gojinis šalavijas 'Wesuwe')

Iš violetinių šalavijų manajame sode auga nemariosios klasikos atstovai - 'Ostfrieseland', 'Wesuwe', 'Caradonna'. Visos trys veislės puikios, patikimos ir mėgstamos profesionalų kuriamuose želdynuose, kuriems paprastai pasirenkami išties patikimi augalai. 'Caradonna' keras itin stačias, tamsiais žiedynais ir stiebais. Lyginant 'Wesuwe' ir 'Ostfrieseland' - pirmojo žiedynai atrodo kiek puresni, o antrojo - smailesni. 

Salvia nemorosa 'Ostfrieseland'
(Gojinis šalavijas 'Ostfrieseland')

Salvia nemorosa 'Caradonna'
(Gojinis šalavijas 'Caradonna')

Rausvų šalavijų tarpe ilgai ieškojau savųjų favoritų. Pažintį pradėjau nuo 'Amethyst'. Didelio ūgio, puikios žiedų spalvos (švelniai violetinė su rožiniu atspalviu), tačiau, kaip bebūtų gaila, išvirsdavo, kai tuo tarpu kitų (violetine splava žydinčių) aukštesnių veislių šalavijų kerai išlaikydavo savo formą. Vėliau į eksperimentinę lysvę vienas po kito keliavo žemaūgiai ar vidutinio ūgio rausvai žydintys šalavijai (tai, ką užmatydavau pasiūloje). Vienų atsisakiau dėl silpnokų stiebų, kitų - dėl neįtikusių žiedynų, trečių - dėl gyvybingumo stokos. Tai tęsėsi tol, kol žemaūgių tarpe atradau 'Midnight Rose' - kompaktiškas, labai gražios formos kero bei gausiai žydintis. Be to, stiebeliai tamsūs ir labai gražiai kontrastuoja su rausva žiedų spalva. Tobulas, jei reikia išties žemo ūgio šalavijo.

Salvia nemorosa 'Midnight Rose'
(Gojinis šalavijas 'Midnight Rose')

O štai aukštesnių rausvų šalavijų vis laukiau, vildamasi kažko panašaus kaip 'Caradonna', tik rausvai žydinčio. Praėjusių metų rudenį ir šių metų pavasarį eksperimentinę lysvę papildė net dvi "kaip 'Caradonna', tik rausvos" gojinių šalavijų veislės. Net ir pavadinimai referuoja į garsiąją 'Caradonna'  - 'Caradonna Pink' bei 'Caradonna Pink Inspiration'. Stebiu pirmąjį daug žadantį žydėjimą. Kerai stati, stiebai tamsūs. Iš pirmojo sezono daryti toli siekiančias išvadas nebūtų korektiška, tačiau visgi jaučiu, kad bent viena iš šių veislių sodelyje pasiliks ilgam.

Salvia nemorosa 'Caradonna Pink Inspiration'
(Gojinis šalavijas 'Caradonna Pink Inspiration')

Salvia nemorosa 'Caradonna Pink'
(Gojinis šalavijas 'Caradonna Pink')