Funkcija ir forma

Ar pamenate lietuvių liaudies pasaką apie vilką, kuris panoręs išsikepti duonos žmogų klausinėjo amato paslapčių? Ir vis nekantravo: "ar jau galima valgyti?". Panašiai ir aš, sugrupavusi norus, tryškau entuziazmu sodinti pirmuosius augalus. Žvarbstantys rudens orai pasiūlė puikų būdą energijos pertekliui įžeminti - kasti, sodinti ir persodinti ant popieriaus. Iš tėčio lūpų išgirdusi frazę "kiemo erdvės" supratau, kad pradėti visgi reiktų nuo sklypo skaidymo į funkcines zonas.

Galvojant apie reprezentacinę zoną viskas atrodė labai paprasta – skirti plotelį tarp gatvelės ir fasadinės namo pusės bei pasistengti, kad visais metų laikais būtų puošnu, bet tuo pačiu santūru ir neperkrauta. Kadangi į estetinį šios zonos vaizdą lygiomis teisėmis pretenduoja tiek šeimininkai, tiek praeiviai ir svečiai, man priimtina atviros reprezentacinės zonos idėja. Nuo gatvelės ją atskyrėme žema žvilgančiojo kaulenio gyvatvore, o palei takelį, vedantį namo link, įrengėme sudėtinį gėlyną.

Tiesa, kiekvienais metais grįžtu į šią zoną nešina kastuvu ir naujomis mintimis, kaip įgyvendinti nelemtąją dalį „santūru ir neperkrauta“. Bet šįkart tema ne apie tai, tad keliaukime toliau.

Daugiausiai laiko praleidžiame gyvenamojoje zonoje – užsiimame mėgstama veikla, dirbame buities darbus, ilsimės, priimame svečius. Kad būtų jauku, čia įkurdinau pagrindinius gėlynus. Šią zoną, nors funkcijos neretai ir persipina, sąlyginai padalinome į tris dalis: ramaus poilsio, vaikų ir aktyvaus poilsio. Kadangi čia norėjosi privatumo, ramaus poilsio ir vaikų zonoms skyrėme vidinį kiemelį.

Tolėliau yra aktyvaus poilsio zona, apjuosta sudėtinių gėlynų. Dažniausiai būtent čia gainiojame kamuolį, žaidžiame badmintoną ar laidome skraidančiąją lėkštę.

Mano nuomone, gyvenamojoje zonoje turi pakakti vietų, skirtų prisėsti. Juk norisi tai gaivaus pavėsio, tai saulės spindulių, tai ramumos, tai šurmulio. Be to, gera stabtelėti ir pasigėrėti sodu.

Mūsų sode ūkinei zonai priklauso vieta aplink ūkinius pastatus bei naudingasis sodas, t.y. vaismedžių bei vaiskrūmių sodai, daržas. Pirmaisiais metais visą naudingąjį sodą įkurdinome vienoje vietoje.

Vis dėlto po kelerių metų supratau, kad patogiau būtų nedideliam daržiukui, vaiskrūmiams ir vaismedžių sodui skirti atskirus plotelius. Vieni vaismedžiai man atrodo kur kas estetiškiau, be to, neturi dalintis maisto medžiagomis su kaimynais. O ir daržo gėrybės dažniau prisimenamos, kai kelias iki jų trumpesnis.

Funkcinių zonų išdėstymas sklype priklauso nuo jo formos, namo ir kitų statinių vietos, orientacijos pasaulio šalių atžvilgiu ir nuo to, kas supa sklypą. Pas mus pirmasis vietą surado vaismedžių sodas, įsikūręs derlingiausioje priesmėlio dirvožemio sklypo vietoje. Reprezentacinės zonos šone prisiglaudė vyšnių sodelis, nebeišsitekęs vaismedžiams skirtoje dalyje. Vidurinėje sklypo dalyje išsidėstė gyvenamoji zona, vaikams skirtą plotelį parinkome tolėliau nuo gatvės ir įvažiavimo į kiemą. Ūkinį pastatą apjuosė likusi ūkinės zonos dalis.

Pasirūpinus patogumu (funkcinėmis zonomis), atėjo metas sode apgyvendinti linijas ir formas bei padalinti sodą į mažesnes erdves. Nuo linijų pasirinkimo priklauso bendras sodo vaizdas, atsiranda tvarka ir aiškumas, išryškėja stilius, suformuojamas sodo pagrindas.  Kaimo aplinka ir iš vakarų pusės plytintys laukai su mišku horizonte skatino rinktis neformalų stilių. Tuo metu bevartydama mamos senus laikraščius apie sodą radau kuklų informacijos trupinėlį apie „S“ formos linijas bei straipsniuką tokiu ar panašiu pavadinimu „Apvalu, apvalu ir labai labai gražu“. Nebepamenu apie ką jis buvo, bet netrukus ėmiau raityti apskritimus, ovalus ir lenktas linijas popieriaus lape. Viename, antrame, trečiame...  Nors kiek dėmesio vertos versijos būdavo „primatuojamos“ kieme – ant šviežio sniego išpėduodavau planuojamų želdinių ribas. Šis būdas pasiteisino, tad jį prisimenu nutarusi pakoreguoti esamas linijas.

„S“ ir „C“ formos linijos suformavo užuominas į apskritimus ir elipses, kurie vizualiai atveria nedideles sodelio erdves. Šios linijos suteikia judėjimo pojūtį, palydi žvilgsnį per sodą, atitraukdamos jį nuo sklypo ribų ar vesdamos nuo vieno krašto prie kito. 

Takeliai atkartoja tas pačias linijas. Kad būtų patogu vaikčioti, jų vingiai gaubia tiesę.

Pradžioje pasakojimo minėtas vilkas duonos taip ir neišsikepė. O ar mes, surentę sodelio karkasą, jau galėjome sodinti?