2014-03-15

Lelijos. Prisijaukinkime miškinukes.

Miškinės lelijos suprantamos kaip penkių rūšių lelijos (Lilium martagon, Lilium hansonii, Lilium tsingtauense, Lilium medeoloides, Lilium distinchum) ir iš jų išvesti lelijų hibridai. Naršydami internete ar vartydami sodininkams skirtą literatrūrą susidursime su bendru jų pavadinimu - Martagons arba Martagon lilies. Kartais šios lelijos įvardijamos ir kaip "Turk's caps" (turkiškos kepurės), mat rūšinės miškinės lelijos (L. martagon) žiedai išties primena turkišką turbaną. Įdomu tai, kad turkų kalba "Martagan" reiškia vieną iš turbano stilių, atsiradusį XVIIIa. Vieni autoriai nurodo, kad lelijos pasiskolino galvos apdangalo pavadinimą, kiti - kad galvos apdangalo pavadinimas pasiskolintas iš lelijų. Anglų kalba kaip "Tuk's cap" paprastai įvardijamos bet kokios lelijos, kurių vainiklapiai stipriai užlenkti atgal.


Europoje savaime auga tik L. martagon, kitos iš aukščiau paminėtų penkių lelijų rūšių aptinkamos Korėjoje, Rusijos pakraštyje netoli Japonų jūros, Japonijoje, Kinijoje. Kadangi miškinės lelijos (L. martagon) paplitimo arealas nusitęsia nuo Sibiro iki pat vakarinio Europos pakraščio, aptinkama įvairių natūraliai paplitusių šios lelijos formų. Pavyzdžiui, Latvijoje Daugavos upės krantuose aptinkamos natūraliai augančios L. martagon var. daugava. Rūšinės miškinės lelijos aptinkamos ir Lietuvos miškuose.

Lilium martagon

Miškinių lelijų hibridai atsparūs šalčiui, tad juos tinka auginti mūsų klimato sąlygomis. Idealiausia parinkti vietą, kurią dalį dienos pasiektų tiesioginiai saulės spinduliai, o kitu metu kristų lengvas šešėlis ar išsklaidyti saulės spinduliai. Tinkama vieta būtų medžių, krūmų ar netgi pastatų šiaurinė pusė, kurią ryte ir/ar vakare pora valandų pasiektų tiesioginiai saulės spinduliai. Kaimynytėje augančių medžių ir krūmų šaknys turėtų skverbtis gilyn, nebūti paviršinės, idant nesudarytų miškinėms lelijoms konkurencijos. Pasodinus lelijas atviroje saulėtoje vietoje galime kone dvigubai sutrumpinti jų žydėjimo laiką, be to žiedai kur kas greičiau praras jiems būdingą spalvą.

Lilium 'Early Bird' (W.O.Backhouse, 1957)

Tinkama derlinga, tačiau laidi vandeniui dirva. Idealiausia būtų priemolis, kuriame neužsistovi vanduo. Smėlingos dirvos gali būti pagerinamos kompostu ar gerai perpuvusiu mėšlu (jokiu būdu ne šviežiu ir ne paukščių). Jei dirva buvo gerinta kompostu ar perpuvusiu mėšlu, sodinant svogūnus duobeles reiktų užpilti žeme iš kitos vietos, kur nebuvo įmaišyta mėšlo. Sunkiose molingose dirvose įmaišoma komposto, smėlio ir durpių, tiktų paaukštintos lysvės. Rekomenduojamas neutralus, lengvai šarminis ar lengvai rūgštus dirvos pH. 

Lilium 'East of  Eden' (D. Hercbergs, 2008)

Miškinės lelijoms reikia nemažai drėgmės pavasarį. Pas mus paprastai papildomu laistymu rūpintis nereikia, šį darbą atlieka gamta pasitelkdama tipstantį sniegą ir pavasarinį lietų. Tačiau jei per kastuvo gylį žemė sausut sausutėlė, pavasarį nepakenktų palieti taip, kad drėgmė pasiektų lelijų šaknis. Pražydus lelijoms (birželio pabaigoje) poreikis drėgmei sumažėja, be to svogūnai bei šaknys yra pajėgūs aprūpinti lelijas atsargomis esant sausesniems periodams. Siekiant palaikyti pastovesnį drėgmės kiekį, lengvesnėse dirvose naudingas mulčiavimas. Bet kokiu atveju su drėgme persistengti nereiktų, idant nesupūdytume lelijų svogūnų.

Lilium 'Charming Life' (D. Hercbergs, 2010)

Geriausias laikas sodinti - ankstyvas ruduo, rugsėjo mėnuo. Jei lelijų svogūnėlius įsigijote iš tolimesnio užsienio ir jie atkeliavo gerokai per vėlai, galima bandyti juos išlaikyti iki pavasario sausose durpėse, maždaug 2°C temperatūroje šaldytuve. Pasodinus pavasarį tikėtina, kad lelijos augs, tik pirmaisiais metais nežydės. Sodinama taip, kad virš svogūnų liktų maždaug 10cm iki dirvos paviršiaus, lengvesnėse dirvose keliais centimetrais giliau. Sekančius ~10cm užima lelijos svogūnas, vėliau šaknys nusisdrieks gilyn dar 20-30cm. Jei sodinama to paties kultivaro lelijos, pakaktų 20-30cm atstumų tarp lelijų svogūnų. Sodinant skirtingas lelijas reiktų išlaikyti apie 50cm atstumus tarp svogūnų.

Lilium 'Kalna Karalis' (D. Hercbergs, 2003)

Miškinės lelijos dauginasi lėtai. Per sezoną paprastai svogūnas pasidalija į du. Sausesniais metais ar esant mažiau palankioms augimo sąlygoms svogūnas gali taip ir nepasidalinti. Retais atvejais sodininkas gali būti pradžiugintas svogūnų patrigubėjimu. Dauginimosi greitis taip pat priklauso ir nuo kultivaro. Dėl šios ypatybės miškinės lelijos ilgai gali augti vienoje vietoje nepersodinamos (6-8 ar net 10 metų). Dalinant miškines lelijas geriau pasitelkti į pagalbą peilį, siekiant užtikrinti, kad kiekviena dalis turės ir šaknų, ir dalį svogūno dugnelio, ir augimo centrą.

Lilium 'Gay Lights' (J. de Graaff, 1954)

Miškinės lelijos nemėgsta dažno persodinimo, tad geriausia jų nejudinti bent 3-4 metus po pasodinimo. Pirmaisiais metais po pasodinimo dažniausia jos užauga mažesnės nei įprastai. Galimas scenarijus, kai pirmaisiais metais lelija neišdygsta ir pasirodo virš žemės paviršiaus tik antraisiais metais. Tokiu atveju reiktų kantriai palaukti antrųjų metų ir leisti svogūnui įsišaknyti ir sukaupti jėgas. Iškasdami ir bandydami pažiūrėti, ar svogūnas sveikas ir gyvas tik dar kartą sukelsime persodinimo stresą. Taip pat jei lelija pirmaisiais metais sudygo, tačiau po kurio laiko ėmė gelsti lapai ir antžeminė dalis nunyko, nereiktų išsigąsti ir šį reiškinį nurašyti ligoms - taip nutikti gali taip pat dėl persodinimo traumos. Vėlgi reiktų kantriai palaukti antrųjų metų netrikdant naujoje vietoje bandančios apsiprasti lelijos.

Lilium 'Jaunie Vārti' (D. Hercbergs, 2008)

Jei nesiruošiame dauginti šių lelijų sėklomis (taip padauginti augalai gali skirtis nuo tėvinių augalų), po žydėjimo nukirpkime žiedynus, tačiau palikime lapus, kad svogūnas galėtų sukaupti pakankamai jėgų kitų metų žydėjimui. Nors miškinės lelijos yra atspariausios ligoms iš visų lelijų, nereiktų pamiršti pašalinti vasaros pabaigoje ar rudens pradžioje nurududius ir sudžiūvusius jų stiebus bei lapus.

Lilium 'Jago'

Už neskubėjimą ir kantrybę laukiant jų žiedų šios iš miškų kilusios gražuolės birželio pabaigoje sodininkui atsidėkos subtiliais nedideliais ant aukštų stiebų (120-160cm) iškeltais žiedais.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą