Jaunų sėklavaisių formavimas arba kam sodininkui reikalingi skalbinių segtukai?

Lietuvoje sodai sunkiai įsivaizduojami be vaismedžių. Būtų ganėtinai sunku rasti sodą, kuriame neaugtų nei viena obelis. Žiedais apsipylęs obelų sodas kutena dažno lietuvio širdį. Ir derlius pasitinkamas su džiaugsmu. Kasmet pavasarinėse mugėse populiariausi būna būtent vaismedžių sodinukai. Taigi, perkame, sodiname ir bandome formuoti idant sulauktume išsvajoto derliaus.

Sodelyje sėklavaisiams siekiame suformuoti katilo formos lają (atvira centrine dalimi) idant medelis gautų daugiau saulės šviesos. 3-4 pagrindines šakas formuojame maždaug 1-1,2m aukštyje. Taip vaismedžius lengviau aprišti žiemai ir apsaugoti nuo užsukančių kiškių.

Dažnas įsigytas sodinukas dar nebūna pasiekęs mūsų norimo aukščio, tad jį pirmaisiais metais paliekame stiebtis aukštyn, išgenėdami tik apatines šakeles iki maždaug 60cm aukščio. Taip pradedame formuoti bešakį kamieną ir, stipriau negenėdami, leidžiame medeliams įsitvirtinti naujoje vietoje. Jei pagrindinės šakos formuojamos žemiau (0,6-1,0m aukštyje) ar įsigyti sodinukai yra aukštesni, tada toliau aprašyti antrųjų metų darbai atliekami jau pirmaisiais metais.

Antrųjų metų ankstyvą pavasarį (apie kovo vidurį) tęsiame bešakio stiebo formavimą šalindami per žemai esančias šonines šakeles ir pagrindinio stiebo viršūnę kerpame norimame aukštyje (apie 1,1-1,2m). Tai paskatina medelį leisti ūglius žemiau pjūvio vietos. Vėlesniais metais teks parinkti 3-4 artimiausias horizontaliai padėčiai šakas ir medelį formuoti toliau. Ant horizontaliai padėčiai artimesnių šakų susiformuoja daugiau žiedinių pumpurų, taigi, vaismedį skatiname ne tik žaliuoti, bet ir auginti vaisius. Be to, tokios šakos lengviau išlaiko gausų derlių, neišlūžta (didelės plėštinės žaizdos sunkiai gyja). Dažniausiai literatūroje patariama parinktas šakas atlenkti pririšant svarelius arba naudojant atatampas (prie šakelių pririštas virveles įtempti įsmeigiant su vielos kuoleliu į žemę). Tačiau yra greitesnis ir paprastesnis būdas, kuriam tereikia skalbinių segtukų. Tų pačių metų, kada buvo patrumpinta pagrindinio stiebo viršūnė, birželio mėnesį, virš naujos šakelės ant kamieno prisegamas skalbinių segtukas. Geriausia tai atlikti, kai nauji ūgiai būna apie sprindžio ilgio. Taip jaunas lankstus ūglis nukreipiamas augti horizontaliau ir tarp kamieno ir naujos šakelės suformuojamas artimesnis stačiam kampas. Tai ypač pasitesina kriaušėms, kurių šakelės linkusios augti gana stačiu kampu.

Tokiu būdu trečiaisiais metais jau turime artimas horizontaliai padėčiai šakas, kurias anstyvą pavasarį belieka patrumpinti per 3-4 pumpurus taip, kad paskutinysis likęs pumpuras būtų apatinėje šakelės dalyje (taip bus skatinamas lajos atviresne centrine dalimi formavimas). Vasarą šalinami nuo pagrindinėmis parinktų šakelių vertikaliai išaugę ūgliai. Taip pat paliekamas vienas, stipriausias, viršūninis (pagrindinio stiebo) ūglis.

Vėlesniais metais genima šalinant vertikaliai išaugusias ar į centrinę vaismedžio dalį nukreiptas šakas. Nepaliekama persipynusių, besiliečiančių šakų. Paliekami praėjusių metų ūgliai trumpinami maždaug trečdaliu, skatinant medelį šakotis. Centrinė viršūnė trumpinama smarkiai, paliekant vos pora trejetą pumpurų, kol po kelių metų išvis pašalinama paliekant katilo formos lają.