Bijūnai: nuo nostalgijos iki praktikos

Rudenėjant tolumoj išgirstu gerves. Jų klyksmas toks nostalgiškas. Po minutėlės žvilgsnis iš tolių grįžta ir sustoja ties bijūnais. Ir nors į augalus paprastai žiūriu praktiškai, šios gėlės sodelyje turi šiokių tokių privilegijų. Apie jas kiek vėliau, o dabar tikriausiai maga sužinoti, dėl ko bijūnai šių privilegijų nusipelnė. Dažnai galima išgirsti kalbant, kad, girdi, bijūnai besą močiučių darželių gėlės. Suprask - morališkai pasenę. Bet būtent dėl sąsajos su brangiais žmonėmis jie man ypatingi. Mano močiutės neaugino itin daug gėlių, tačiau bijūnų jų darželiuose buvo. Ir vazose pamenu tik bijūnus. Kartą močiutė išlydėdama namo įdėjo bijūnų puokštę sakydama: "Imk, vaikela, pasimerksi, pasidžiaugsi." Ir nors sodelyje nėra anų močiutės augintų bijūnų, kiekviename pūstažandžiame bijūno žiede girdžiu savo šaknų aidą.

'Liubimaja'

'Sarah Bernardt'

'Solfatare'

'Lady Kate'

'Seedling Krasnovy'

'Serebrenij Velvel'

'Solange'

Nuo žiedų prie kerų

Rinkdamasi bijūnus savam kiemui vis tik nepamiršau ir praktinių dalykų. Dalis veislių įsigytos aprašymuose perskaičius apie tvirtus stiebus. Kadangi neturiu tikslo kaupti bijūnų kolekcijos, panorau išsirinkti geriausius iš turimų. Žiedams pasirodžiau besanti visiškai neišranki ir nekritiška, tad perėjau prie kerų stebėjimo. Dauguma augintinių vis tik išlaiko sunkias žiedų galvas ir jų nenusvarina iki pat žemės.

'Solange'

'Solfatare'

'Serebrenij Velvet'

Situacija kiek pasikeičia pasirodžius lietui. Vienų kerų žiedai labiau paklūsta žemės traukoms dėsniams, kitų kiek mažiau.

'Liubimaja' keras po lietaus

'Serebrenij Velvet' keras po lietaus

Skirtingų veislių elgsenos ypatumai lietaus akivaizdoje itin gerai matyti palyginus trijų bijūnų grupės nuotraukas  "... prieš lietų" ir "... po lietaus".

'Solfatare', 'Seedling Krasnovy', 'Serebrenij Velvet' kerai prieš lietų

'Solfatare', 'Seedling Krasnovy', 'Serebrenij Velvet' kerai po lietaus

Kero tvirtumu ir gražia forma nepralenkiami 'Seedling Krasnovy' bijūnai.

'Seedling Krasnovy'

Taip pat labai džiaugiuosi ir 'Serebrenij Velvet' keru - palijus stiebai nedaug tenusvyra ir keras primena vazos formą. Be to, abiejų veislių bijūnų žiedų spalvos gražiai dera tarpusavyje. Favoritai rasti, belieka pasirūpinti, kad šių bijūnų kerų būtų daugiau.

Bijūnų sodinimas

Įrašo pradžioje minėjau, kad bijūnai sodelyje turi privilegijų. Laikausi požiūrio, kad dekoratyviuosius augalus derėtų parinkti pagal esamas augimo sąlygas, o ne atvirkščiai. Vieninteliai bijūnai išimtis - ir nemenkas duobes kasu, ir komposto nepagailiu. Bet apie visą sodinimo procedūrą iš pradžių.

Tinkamiausias metas dalinti ir sodinti bijūnus nuo rugpjūčio vidurio iki rugsėjo vidurio. Taigi kaip tik dabar. Pradedu nuo vietos paieškos: reikalinga saulėta vieta, tinkamiausi vidutinio sunkumo priesmėliai ir priemoliai. Kadangi bijūnai vienoje vietoje gali augti 20 ir daugiau metų, svarbu gerai paruošti duobę sodinimui. Kasu 0,5m gylio ir kiek platesnes duobes. Tiek iškasus duobės dugne pasirodo smėlis, papildomo drenažo neprireikia - gausesnio lietaus vanduo tikrai neužsistovės.

Pusę duobės pripildau trąšia kompostine žeme, likusią dalį - žeme nuo dirvos pavirčiaus. Viską gerai perkasu bei gerai suminu, kad pasodinus augalą neįdubtų.

Žemė paruošta, numatyti atstumai tarp bijūnų 0,9m. Metas kasti ir dalinti kerus. Lapus nukerpu palikdama 15cm stimburius. Nuo kraštinių stiebų pamatavusi taip pat 15cm bedu kastuvą. Iškasu kerą.

Kad geriau matyčiau, kiek atsinaujinimo pumpurų yra ir kaip atrodo šaknynas, kerus nuplaunu.

Kerą aštriu peiliu dalinu į kelias dalis. Standartiniai sodmenys būna su ne mažiau kaip 3-5 atsinaujinimo pumpurais ir ne ilgesnėmis kaip 15cm šaknimis ar šakniastiebio dalimis. Kaip rašoma literatūroje, tokie kereliai greitai suformuoja naują stiprią šaknų sistemą.

Sodinu taip, kad virš atsinaujinimo pumpurų užsipiltų tik 3-5cm žemės. Tinkamas gylis labai svarbu - pasodinus per giliai bijūnai gali formuoti nedaug žiedų, o pasodinus per sekliai gali pakenkti šalčiai.

Pasodinusi palaistau, kad žemė geriau priglustų prie šaknų. Darbas baigtas. Tikiuosi jo vaisiais, o tiksliau - žiedais, džiaugtis daug metų.

Geltonai - mėlynas gėlynas

Rodos, sodelyje viskas nutilo ir nurimo. Tačiau tyla apgaulinga - pokyčių katilas virte verda. Ir kur kas labiau, nei planavau prasidedant sezonui. Didesnės ar mažesnės pertvarkos palietė visus be išimties gėlynus - reprezentacinės zonos, vidinio kiemelio, "kiaušinį", geltonai-mėlynąjį. Negana to, šiaurinėje namo pusėje nutūps naujas plotelis. Tad vietoje numanomo rugpjūčio mėnesio sodelio atspindžių įrašo Jūsų laukia pasakojimas apie vieną iš gėlynų.
 
Geltonai - mėlynam sudėtiniam gėlynui (Mixed Border) pradžią davė geltonlapiai bei geltonspygliai sumedėję augalai. Išliko keletas - vieni apsvildavo saulėje ir jų buvo atsisakyta, kiti menko, treti nebeparodė gyvybės ženklų po žiemos.

Cornus alba 'Spaethii', Juniperus x media 'Pfizeriana Aurea', Quercus rubra 'Aurea'

Ateityje gėlyno užnugarį suformuos kalninės pušelės, kaimyninius pastatus, esančius už sklypo ribų, pridengs augesni medžiai - dygiosios eglės, geltonoji pušis, raudonieji ąžuolai. Pačiam gėlynui struktūros suteikia rutulio formos tujos 'Globosa' bei jazminai 'Nana', kūgio formos kininiai kadagiai 'Stricta'.

Jau prieš penkerius metus, kai gimė šis plotelis, buvau nutarusi sodinti geltonos, mėlynos/violetinės ir baltos spalvų deriniui paklūstančius augalus. Pernai startavusius pokyčius paskatino atėjęs suvokimas, kad gėlynas neturi aiškaus veido. Auginti praktiškai vien smulkios faktūros augalai, daugiamečių gėlių  įvairovė buvo pernelyg didelė, čia buvo įkurdinta nemaža dalis gausaus azijinių lelijų būrio, akį erzino šiltų ir šaltų geltonų atspalvių miksas. Turėjau veikiau eksperimentinį lauką, nei harmoningą gėlyną. Teko spręsti šiuos pagrindinius uždavinius:

• kaip sukurti ritmą?
• kokius augalus stambia faktūra parinkti?
• kas turėtų sudaryti saikingą daugiamečių gėlių asortimentą? 
• kada bus gėlyno "top" metas?

Nors ir buvau pasiryžusi "neįsikąsti" turimų augalų, vienas iš jų privalėjo likti - tai katžolė 'Walker's Low'. Ji pavergė mane savo nereiklumu, nenutrūkstamu žydėjimu nuo gegužės pabaigos iki pat šalnų bei nepaliaujamu kamanių ir bičių dūzgesiu. Kadangi šis gėlynas paprastai apžvelgiamas iš didesnio atstumo, priekinėje gėlyno linijoje ketinau sodinti vidutinio ūgio augalus. Katžolė tiko kuo puikiausiai. Dabar ji tarsi stambiu punktyru žymi priekinę gėlyno liniją.

Nepeta fassenii ‘Walker’s Low’

Smulkios faktūros katžolei reikėjo atsvaros. Prisiminiau žemaūgius barzdotuosius vilkdalgius, kurie be aštrios faktūros lapų dargi plyksteli žiedų gyvybe pavasarį.

Iris (SDB) 'Stockholm', 'Velvet Caper', 'Ornament'

Vertikalių linijų į gėlyną įnešančių vilkdalgių nepakako, norėjosi kažko itin išraiškingais stambiais lapais. Beieškant kandidatų buvo atrastos pajūrinės balžos, kurios puikiai tiko skurdokam priesmėlio dirvožemiui. Šie augalai, kuriuos kartais pavadinu "kopūstėliais", tikri monstrai. Gerąja prasme. Dideli, jau dabar užimantys kone po kvadratinį metrą ploto, ir itin išraiškingi. Pernai sodinti augalai šiemet dar nežydėjo, tad labai tikiuosi sekančiais metais virš jų išvysti kvapių baltų žiedų debesėlius.
  

Crambe maritima

Katžolės, žemaūgiai vilkdalgiai ir balžos užpildė priekinę gėlyno liniją. Vidurinėje linijoje nutariau atkartoti baltai žydinčius sidabrakrūmius. Keletas jų augo nuo pat pirmųjų metų, tačiau didelio estetinio pasigėrėjimo nekėlė. Tik itin drėgną praėjusių metų sezoną supratau, kad šiems augalams bent vidutinis drėgmės kiekis būtinas. Dabar šių nenuilstamai žydinčių krūmelių kasdienius poreikius padeda tenkinti dirvos mulčiavimas. 

Potentilla fruticosa 'Abbotswood'

Negalėjusi išrinkti viduriniajai gėlyno linijai pagrindinės gėlės, eksperimento vardan palikau azijines lelijas 'Everita', kraujažoles 'Terracotta' bei bobramunius 'E.C. Buxton'. Šiemet nugalėtojais tapo pastarieji ir šaltu geltoniu užlies anksčiau lelijų bei kraujažolių užimtus plotelius.

Anthemis tinctoria ‘E.C.Buxton’

"Taškais" gėlyno viduriniojoje linijoje įsikūrė varpotieji liatriai, kurie žiedais praskaidrina gana tylų geltonai-mėlyno gėlyno laikotarpį.

Liatris spicata

Galinėje gėlyno linijoje ploteliais atkartoti sibiriniai vilkdalgiai. Jų pašonėje pasodintas vienas kitas citrininių viendienių kerelis. Birželio mėnesį šis derinys patvirtina geltonai-mėlyno gėlyno vardą. Nežydint sibirinių vilkdalgių lapais nuvilnija vėjo bangos. Šis žaismas, suteikiantis gėlynui judesio, be galo žavus.

Hemerocallis citrina, Iris sibirica, Iris sibirica 'Alba'

Nors šiuo metu sibiriniai vilkdalgiai atrodo pagrindiniai galinės gėlyno linijos augalai, ateityje ne ką mažiau dėmesio turėtų sulaukti švelnieji akantai, kurie buvo pasirinkti dėl struktūriškų lapų bei vertikalių išraiškingų žiedynų. Šiais metais didelius tarpus tarp jaunų akantų kerelių užpildė patagoninės verbenos. Pradedant sekančiu sezonu jų vietoje violetinius burbulus aukštai kels dekoratyvieji česnakai 'Gladiator'. Birželio mėnesį jie papildys sibirinių vilkdalgių žydėjimą, o įsibėgėjant sezonui nunykstančių lapų vietas turėtų paslėpti stambūs akantų kerai.

Allium 'Gladiator', Acanthus molis

Galinę gėlyno liniją atsikartojančiais "taškais" papildo čiaudulinės ir vingiorykštinės kraujažolės bei OT grupės lelijos.

Achillea ptarmica ‘Perry‘s White’, Achillea filipendulina ‘Credo’,
Lilium (OT) 'Lesotho', 'Conca d'Or'

Taigi, pertvarkydama šį gėlyną:

• apsistojau ties šaltais geltonos spalvos atspalviais;
• kiekvienai iš gėlyno linijų parinkau po 2-3 vyraujančius augalus;
• siekdama sukurti vieningumo jausmą visas gėles atkartojau arba grupelėmis arba "taškais";
• gėlyno "top" laiku parinkau vasarą (birželį-rugpjūčio pradžią);
• sodinau aukštesnius nei anksčiau buvę augalus, kad gėlynas įgautų tūrį ir žiūrėtųsi iš didesnio atstumo.

Ką atneš permainų vėjai pilnai pamatysiu po metų-trejų. O kol kas džiaugiuosi pirmaisiais epizodais:

Lelijos. Kvepianti antroji vasaros pusė.

Šį metų laiką sode atpažinčiau net užrištomis akimis - kiemas prisipildo lelijų aromato. Norint auginti kvepiančias lelijas Lietuvos sąlygomis vienas geriausių pasirinkimų vadinamieji OT (Orienpet)  lelijų hibridai.

'Bonbini'

Šios lelijos gautos kryžminant rytines (Orientals) ir vamzdelines (Trumpets) ar Orleano (Aurelians) lelijas. Rezultatas unikalus - milžiniški stipriai kvepiantys žiedai ir išties įspūdingas ūgis (gali siekti apie 2m). Kartais net vadinamos "lelijų medžiais" (Lily Tree). Žinoma, su sumedėjusiais augalais nieko bendro neturi ir yra tipiški svogūniniai augalai.

'Forbidden'

OT hibridai mano nuomone verti dėmesio dėl daugelio priežasčių:
   - pasižymi stipriu aromatu;
   - puikiai žiemoja papildomai nemulčiuojami (atsparesni žiemoms už taipogi kvepiančias rytines ir vamzdelines lelijas);
   - įspūdingo ūgio (aukščiausios lelijų tarpe), tačiau tvirtos lelijos, kurios gali būti puikiais gėlynų akcentais;
   - pradeda žydėti 3-4 savaitėmis vėliau už azijines lelijas, tad galima pratęsti lelijų žydėjimo periodą sode;
   - standesni žiedlapiai lemia ilgesnį žydėjimo laiką;
   - lapija ilgai išlieka žalia;
   - ilgai gali augti vienoje vietoje;  
   - auga tiek rūgščios, tiek šarminės reakcijos dirvoje (rytinėms reikalingas rūgščios reakcijos, o vamzdelinėms šarminės reakcijos dirvožemiai).

'Julie Fowlis'

Pirmąja Orienpet lelija įvardijama JAV kiek daugiau nei prieš 50 metų Leslie Woodriff išvesta 'Black Beauty'. Ji gauta kryžminant Lilium speciosum rubrum ir Lilium henryi. Tamsiai vyšninės spalvos su baltu apvadu lelija davė pradžią daugeliui šiuolaikinių veislių. Tiek pati 'Black Beauty', tiek iš jos išvesti hibridai pasižymi lengvesniu aromatu nei dauguma šiuolaikių Orienpet hibridų. Nenuostabu tai, kad OT lelijų tarpe yra lelija, pavadinta 'Leslie Woodriff' (išvedė Robert Griesbach), kuri lelijų mylėtojams pasiūlyta devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Masiškiau OT hibridai specializuotų kompanijų imti auginti apie 2000-uosius metus, 2006-aisiais metais Olandijoje jie jau užėmė 187ha arba beveik 5% visų lelijų ploto (šaltinis(PDF)).

'Conca d'Or'

Naujų hibridų registruojama išties nemažai, pvz. 2005m. spalio - 2011m. rugpjūčio laikotarpiu registruota apie 100 naujų hibridų. Galima aptikti netgi istorijų, liudijančių "karus" dėl šių gėlių, kai vienas ar kitas hibridas pervadintas kitu vardu pristatomas rinkai ir parduodamas jau kitos kompanijos.

‘Victorian Petticoat’ ('Smokey Mountain')

Nuo istorijos nuotrupų pereikime prie savų sodų. OT hibridai sodinami panašiai kaip ir dauguma kitų lelijų - drėgmei pralaidžiame dirvožemyje. Parenkant sodinimo gylį galima vadovautis universalia "trijų svogūnų gylio" taisykle (duobutės gylis atitinka trijų svogūnų aukštį), t.y. kuo stambesnis svogūnas, tuo giliau sodiname.

'Vivendum'

Taip pat papildomai patį svogūną galima patalpinti į smėlio "burbulą", tai padės sumažinti puvinių tikimybę. Svogūną nuo svogūno sodiname mažiausiai 30cm atstumu, tačiau naudinga palikti ir daugiau erdvės. Pirmaisiais metais lelija nepasieks jai būdingo ūgio, tačiau būkime kantrūs - metai iš metų šios lelijos tik gražėja.

'Ormea'

Kvapu džiaugtis verčiau sode - jis išties stiprus. Daugumos šiuolaikinių hibridų kvapas panašesnis į sodresnį vamzdelinių lelijų kvapą, nei į salstelėjusį rytinių lelijų.

'Blueberry Crush'

Tinka sodinti galinėje gėlyno linijoje. Žydi liepos pabaigoje - rugpjūčio pradžioje, gražiai dera su ežiuolėmis, čiaudulinėmis kraujažolėmis, patagoninėmis verbenomis, optiškai lengvais varpiniais augalais.

'Lesotho'

Pabaigai pridursiu, kad šį įrašą paįvairinančios sodelyje augančių lelijų nuotraukos neatspindi visos OT hibridams būdingos spalvų gamos, kuri yra gana plati. Tad sodinkime, grožėkimės, uoskime - šios lelijos tikrai vertos žemės lopinėlio dažname sode.

'Sonora'

Sodelio atspindžiai: liepa'2013

Paskutiniojoje birželio atspindžių nuotraukoje buvo matyti bepradedantys žydėti bobramuniai 'E.C. Buxton'. Nors sodinti praėjusio sezono antroje pusėje, liepos pradžią apipylė žiedų lavina lyg būtų gėlyno senbuviai.

Anthemis tinctoria ‘E.C.Buxton’

To paties gėlyno galinėje linijoje pasodintiems akantams reikia metų kitų, kad įgautų tūrį. Šiemet nemažus tuščius tarpus tarp akantų užpildžiau patagoninėmis verbenomis, kurios Lietuvoje yra vienmetės. Gėlynas jų dėka įgavo lengvumo.

Verbena bonariensis

Verbenos apgaubė ir vingiorykštines kraujažoles 'Credo'.

Achillea filipendulina ‘Credo’

Kokia liepa sodelyje be azijinių ir LA grupės lelijų? Pasilikus tik labiausiai patikusias ir pritikusias jų veisles sodo žydėjimas tapo kur kas harmoningesnis. Atėjo metas, kai spalvų fejerverkus norisi išmainyti į ramų žydėjimą. Geltonai mėlyname gėlyne beliko dvi azijinės lelijos - 'Everita' ir 'Lion Heart'. Pastaroji išties galinga bei įspūdinga lelija - tiek savo ūgiu, tiek žiedų dydžiu.

Lilium (Asiatic) 'Everita'

Lilium (Asiatic)  'Lion Heart'

Dienos - nakties spalviniu kontrastu žavi LA grupės lelijos 'Courier' ir azijinės lelijos 'Dimension' duetas.

Lilium (LA) 'Courier'

Lilium (Asiatic)  'Dimension'

Dėl žiedų grakštumo be galo mėgstu azijinę leliją 'Netty's Pride'.

Lilium (Asiatic)  'Netty's pride'

Jei atidžiau pažvelgtumėte į aukščiau esančios nuotraukos dešinįjį kraštą, pamatytumėte leliją su neįprastai daug žiedų pumpurų. Šis reiškinys vadinamas fasciacija, kuriai būdinga suplokštėjęs stiebas bei sutankėjęs žiedynas. Žmonėse tokios lelijos vadinamos "šimtažiedėmis". Žiedai būna smulkesni lyginant su kitomis tos pačios veislės lelijomis, neturinčiomis šios deformacijos. Manoma, kas šis reiškinys atsiranda dėl svogūno pažeidimų (pvz. šaltis, grybeliai, mechaninis pažeidimas). Iš dukterinių svogūnų išaugintos lelijos paprastai būna normalios.

Lilium (Asiatic)  'Netty's pride'

Pasižvalgę į lelijų žiedus grįžkime atgal. Ten, kur sustojome birželį ir pradėjome liepą. Pajūrinė balža vis tokia pat išraiškinga, katžolės 'Walker's Low' tebežydi, bobramuniai 'E.C. Buxton' link žydėjimo pabaigos. Verbenos savo spalva pritaria katžolėms ir būtent jų duetas labiausiai pamėgtas kamanių, bičių bei drugių.

Kas toliau? Liatrių besispalvinantys žiedų pumpurai žada, kad vabzdžių dūzgesys vis dar bus gražiausia sodelio muzika.

Liatris spicata

Mokomasi iš savų klaidų

Kurdama sodelį padariau daugelį sodininkams-pradinukams būdingų klaidų, tad prieš imdamasi įrengti naują gėlyną nutariau prisiminti jas. Žemiau devyni patarimai, kurie galbūt pravers ne man vienai.

1) Visad geriau įrengti vieną didelį gėlyną, nei kelis mažus. Privalumų daug - nesuskaidoma erdvė, lengviau įkurdinti numatytus derinius, išgauti ritmą, žvilgsniu užfiksuotas vaizdas lengvai suvokiamas. Jei naujas plotelis numatytas toje pačioje erdvėje, bet nėra sujungtas su  jau esančiu (pvz. dėl tarp jų einančio vejos tako), verta augalus parinkti taip, kad abu ploteliai tarpusavyje sietųsi ir būtų tarsi vienas. Žvilgsniu aprėpiamas vaizdas turėtų pasakoti tą pačią istoriją, neblaškyti žiūrovo temų įvairove.
Įrengdama tiek poilsio, tiek reprezentacinės zonų gėlynus pradėjau nuo kelių atskirų plotelių. Vėliau teko grįžti atgal, mat vaizdas netenkino. Koregavau gėlynų linijas, apjungiau juos. Žinoma, persodinau nemažą dalį augalų, teko iš naujo apmąstyti jų sodinimo schemą.

2) Kūrybiniame įkarštyje nenumoti ranka į piktžoles ir skirti laiko bent jau pikčiausiųjų išnaikinimui.
Poilsio zonoje įrengtuose gėlynuose teko skelbti karą dirviniam vijokliui. Tupinėdama su "Roundup" aplink kiekvieną pasirodžiusį dirvinį vijoklį tarp pasodintų dekoratyvinių augalų savo laiku mokėjau už naivų vylimąsi, kad ši piktžolė tiesiog išravima. Šis tupinėjimas nebuvo iškart sėkmingas. Paskaičiusi instrukcijos patarimus pasiruošiau piktžolių naikinimui gėlynuose didesnės koncentracijos tirpalą, nei reikalingas purškiant ištisus plotus. Antžeminė jų dalis mirdavo greitai, bet taip pat greitai ir regis be jokių nuostolių atželdavo. Be to, nesugebėjau apsaugoti kai kurių greta augusių gėlių. Vėliau paskaičiusi internete patarimą, ėmiau purkšti silpnos koncentracijos tirpalu kas 3 dienas. Sumaniau iš 2l mineralinio vandens butelio nupjovus dugną ir kaklelį pasigaminti apsaugą, kad rankiniu purkštuvėliu per viršų purškiami chemikalai patektų tik ant dirvinio vijoklio, kuris iš visų pusių būdavo apsuptas butelio sienų.

3) Augalus parinkti pagal esamas sąlygas. Taip bus išvengta augalų netekčių ar priverstinių jų kelionių iš vienos sklypo vietos į kitą. Laikas, skirtas susipažinti su literatūroje aprašomais augalų poreikiais, stebėjimas, kas gerai auga artimoje aplinkoje, pokalbis su augalų  augintojais nenueis veltui. Bus išvengta dalies bereikalingų išlaidų bei nusivylimų.
Mūsų sklypas su nedideliu nuolydžiu. Aukštesnėje sklypo vietoje žemė sausesnė, smėlingesnė, žemiau kiek daugiau drėgmės. Į sklypo žemesniąją dalį perkėlus liepą bei puošmedį jie atsigavo tiesiog akyse. Liepos kamienas per sezoną pastorėjo tiek, kiek nepastorėjo per kelis prieš tai buvusius sezonus, o puošmedis išaugino trigubai didesnius lapus ir tiek pat ilgesnius ūglius.

4) Gamta tuštumos nemėgsta, selekcininkai taipogi nesnaudžia, tad net dairantis tik į tinkamus esamoms sąlygoms augalus susiduriama su didele įvairove. Atsispirti sunku, tačiau stabdyti save verta - saikinga augalų rūšių bei veislių įvairovė kuria žymiai harmoningesnį vaizdą. Norint atsirinkti tinkamiausias gėles, išties vienas iš būdų yra pabandyti auginti keletą skirtingų savame sklype, vėliau pasilikti labiausiai pritikusią. Tokiu atveju verta pagalvoti apie atskirą eksperimentinę lysvę. Tačiau kur kas paprastesnis būdas būtų nuvažiuoti apsidairyti į atvirus lankytojams sodus ar užsukti pas augintojus, kur galima apžiūrėti jų auginamus augalus (neretas turi gerokai ūgtelėjusių augalų ekspoziciją). Ypač tai aktualu sumedėjusiems augalams - lysvės jiems juk nepaskirsi.
Vidiniame kiemelyje sodinau nemažai bordo lapiją turinčių augalų - lazdyną 'Red Majestic', pūslenį 'Diabolo', buką 'Purple Fountain', trejetą skirtingų veislių tamsiais lapais alūnių. Pradinis sumanymas buvo atkartoti spalvą, tačiau ilgainiui ėmiau pastebėti, kad skirtingų atspalvių ir formų augalai veikiau kuria lengvą chaosą.

5) Kad ir koks nemažas būtų paskirtas plotelis, verta pagalvoti apie plotelio top metą, nesistengti sodinti visiems metų laikams kažką žydinčio. Geriau pritrenkiantis vaizdas kartą ar du per sezoną, nei šis tas įdomaus nuo pavasario iki rudens. Top laiko parinkimas dar nereiškia, kad gėlynas turi tapti neišvaizdžu kitu metu. Taip, jame bus daugiau ramybės, tačiau galima stengtis žaisti lapijos kontrastais, augalų formomis ir faktūromis.
Pirmasis tikrasis džiaugsmas žvelgiant į pastangų rezultatus atėjo tik tada, kai poilsio zonos gėlynas pažiro žiedų gausa vasarą, o vidinis kiemelis gaivino savo gyvastimi rudenį. Prieš tai buvę bandymai tą patį gėlyną padaryti dekoratyviu nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens nepasiteisino - didelio džiaugsmo pavieniai žiedai šen bei ten neteikė.

6) Augalai žalia lapija turi vyrauti, raudonlapiai, geltonlapiai, margalapiai, mėlynspygliai tebūnie retais solistais. Jei tortą puoštų mažametis vaikas, jis sudėtų visus ryškiausius ir gražiausius papuošimus, mažai sukdamas galvą apie bendrą vaizdą. Rezultatas mielas, bet tik todėl, kad kurtas vaiko ir į jį žiūrime trumpai - kol suvalgome. Tačiau jei šis tortas liktų mūsų virtuvėje, ilgainiui vaizdas savo ryškumu ir gausa imtų varginti. Sode ramybę ir atgaivą teikia žalia spalva, augalų kitos spalvos lapija, kaip ir papuošimų ant torto, turėtų būti saikingai.
Pavyzdžių, tinkamų iliustruoti šio punkto nepaisymą sodelyje, daugiau nei užtektinai. Leisiu kalbėti skaičiams: iš šiuo metu  auginamų spygliuočių rūšių ir veislių 44% nežaliaspygliai, lapuočių tarpe - 29% nežalialapių rūšių ir kultivarų. Atvirai kalbant, šie skaičiai mane nugąsdino. Belieka pasiguosti, kad žolė sodininkų-pradinukų laimei vis dar žalia.

7) Nenumažinti atstumų tarp augalų. Geriausias priešnuodis - vizitas į botanikos sodą, kuriame galima pamatyi, kiek vietos iš tiesų užima suaugę augalai. Dažnai internete nurodoma ne brandaus, o dešimtį metų pasiekusio sumedėjusio augalo aukštis bei plotis. Žvelgdami į nedidelius medelių sodinukus ar gležnus gėlių daigus paprastai neįvertiname jų apimčių ateityje. Augalai ima gožti vieni kitus, neišvengiamai turime juos retinti ar dalį perkelti į kitą vietą. Pirminis želdyno struktūros sumanymas griūva.
Pamenu, pirmajame plotelyje sutalpinau trejetą rutulinių tujų, pora kadagių, penketą žemaūgiams spygliuočiams priklausančių eglaičių ir rutulio formos lają turintį klevelį. Dabar iš šios gausos teliko tujų trejetas bei pora paprastosios eglės lizdinės formos egzempliorių. Tiesa, pastarosios jau ima kutenti viena kitai šonus...

8) Neišsižadėti kraštovaizdžio dizainerių ir apželdinimo specialistų patarimų. Šis punktas greičiausiai  sukeltų didžiausias diskusijas. Mano manymu, net jei sodą kuriame savo jėgomis ir šis procesas teikia begalę džiaugsmo, reikiamu metu gautas specialisto patarimas sodui gali reikšti didelį postūmį į priekį harmonijos link. Ypač tada, kai suvokiame, kad "kažkas čia ne taip", o įvardinti nepajėgiame. Ir nebūtinai tai kainuoja daug. Kartais pakanka noro įsiklausyti, trupučio entuziazmo ir drąsos pripažinti sau patiems, kad sodas netaps svetimu gavus vieną kitą patarimą.
Prieš keletą metų nusišypsojo laimė pasinaudoti Vladimiro Eicher-Lorkos (http://www.floralitadizainas.lt/) nemokama konsultacija sodininkams-mėgėjams. Tuo metu planavau reprezentacinės zonos ir vidinio kiemelio gėlynus. Pakako specialistui parodyti nuotraukas ir pačios pasibraižytus planelius, kad įvardintų "kažkas čia ne taip" problemą. Patarta atskirus plotelius nepertraukiama linija apjungiau į vieną. Ir to pakako, kad galėčiau judėti toliau. Šiemet nelikau abejinga kraštovaizdžio dizainerės Elės Urbonienės kvietimui (http://www.zaliavieta.lt/details.php?id=22) pamatyti savo sodą kitoje šviesoje. Išgirsti pastebėjimai pataikė tiesiai į dešimtuką - nebeliko kankinamų klausimų, kodėl nesižiūri vienas ar kitas sodo kampelis, augalų derinys. Nupieštas vieno iš gėlynų eskizas taps puikia atspirtimi imantis permainų.

9) Augalas - priemonė, bet ne tikslas. Gražūs tebūna sveiki augalai. Jei augalas skursta, raskime jam kitą vietą sode, galbūt kitą sodą ar netgi padėkime jam padėti kitiems augalams (t.y. deleguokime į kompostą ar peverskime trąša - pelenais). Jei neketiname kaupti rimtos augalų kolekcijos, atsispirkime pagundai auginti begales skirtingų tam tikros grupės augalų - verčiau pasirinkime geriausius ir tinkamiausius. Jei turime idėją, kuria degame, nebijokime atsisakyti vienų augalų ir įsileisti kitų, lyg dailininkai užtepkime ant sodo drobės antrą ar trečią dažų sluoksnį, paslėpdami tai, kas buvo nutapyta anksčiau.
Skaitantiems šį sodo dienoraštį nepaslaptis, kad buvau užsikrėtusi lelijų virusu. Kelerių metų pakako suprasti, kad skirtingų lelijų gausa ir darnus sodo vaizdas sunkiai suderinami. Dabar auginu tik nedidelę dalį anksčiau turėtų lelijų.

Ką norėjau pasakyti šiuo neįprastai ilgu įrašu? Pirma, genialu tai, kas paprasta. Antra, kiekviena aplenkta klaida dalį darbui sode skirtų valandų pakeičia poilsio sode valandomis, o pastarųjų juk niekada nebus per daug.