Žiema sode ir eskizai sniege

Dievinu metų laikų kaitą. Snieguotos žiemos laukiu taip pat kaip ir pavasario, vasaros ar rudens. Žiema dovanoja ne tik balto sniego džiaugsmą, bet ir puikų metą apmąstyti, svajoti bei planuoti.

Dieną namuose pradedu nuo žvilgsnio pro langus į savąjį sodą. Ir, jei tik diena dovanoja tokią galimybę, sodą apeinu neskubėdama, apžvelgdama jį iš įvairių perspektyvų. Kažkokiu būdu, šie neskubūs pasivaikščiojimai išsivysto į tolimesnius planus sode, kurių paprastai užtenka keletui sezonų į priekį.

ŽIEMA SODE. Šiuo metu sode struktūrą palaiko spygliuočiai ir lengvumo prideda iš sniego kyšantys varpiniai augalai. Nesu didelė spygliuočių fanė - jie, mano skoniui, neturėtų vyrauti sumedėjusių augalų tarpe, nebent tai būtų pušynas, kuris turi savą nuotaiką ir šarmą. Visgi kiekvieną žiemą pasidžiaugiu sklypo perimetru, kuris didžiąja dalimi užsodintas būtent spygliuočiais. Žiemą jie tarsi išnyra ir paglosto akis sava žaluma. Varpiniai augalai, kurie laikosi peržiem (pvz. virblės), tikras lobis ir puikus lengvas kontrastas solidžiai spygliuočių žalumai.

Esama ir daugiamečių gėlių, kurios žiemą išlaiko savo struktūrą, pvz. kraujažolės, jukos.

ESKIZAI SNIEGE. Šį metodą pasimatuoti sodines idėjas taikau kone kasmet, vos tik iškrenta šviežia sniego danga. Tai, ko gero, bene greičiausias ir paprasčiausias būdas nusipiešti naujų želdynų ar kitų sodo elementų formas gyvai sode. Tiesiog imi ir pėduoji. Iš pradžių praeini lengvu žingsniu per švarią baltą sniego paklodę. Pasižiūri, įsivertini. Tada praeini pasikoreguojant. Plius minus tinka? Paryškini tankiau supėduojant ar prabrauki su sniego kastuvu platesnę liniją. Įsivertini eskizą ir... lauki naujos šviežio sniego dangos naujam dubliui. Taip gali svajoti ir eskizuoti iki valiai, tiek, kiek žiema pasiūlys naujų sniego drobių.

Ateinančiam sezonui galvoju apie krūmų pakraštį palei kalnines pušis. Puiki proga pasimatuoti įvairius linijų variantus:

Tuo pačiu galima pasvajoti ir šiek tiek į priekį - kaip galėtų atrodyti naujas reprezentacinės zonos veidas ir kaip šios zonos želdynai pereitų į jau minėtą krūmų pakraštį:

Na, o kad eskizuoti gyvai sode labai smagu ir nieko nekainuoja, galima tuo pačiu būdu praeiti ir pro vidinį kiemelį:

Šį metodą miniu nebe pirmą kartą, tačiau jis išties puikus ir vertas pakartojimo, ypač gyvai sode. Svajokime, planuokime ir eskizuokime :)

Eksperimentas: žydinti pievelė

Naujam eksperimentui gimti nereikia daug: kelių kvadratinių metrų "plikos" žemės bei šaltojo sezono pasidairymų į sėklų asortimentą. Pirma mintis buvo paprasta - nuo ūkinių darbų likusį tuščią žemės plotą užsėti paprastu vejos mišiniu ir taip sutvarkyti vietą, kurioje anksčiau riogsojo ūkiniams darbams skirtas žvyras. Akys jau kurį laiką fiksavo pasiūloje esančius žydinčios pievelės sėklų mišinius. Magėjo pabandyti, tačiau specialiai ruošti žemės nesinorėjo, vis rasdavau kitų prioritetų sode. O čia toks šansas - praktiškai nieko daryti nereikia, lengvai sukedeni žemės paviršių, imi sėklas ir sėji. 

Pirmi žvilgsniai to plotelio pusėn buvo su įtarumu - daigai rodėsi per reti, tačiau laikas viską sudėliojo į savas vietas ir gana sparčiai viskas suaugo į tikrą žydinčią pievelę. Man, prioritetą gėlynuose teikiančiai daugiametėms gėlėms, vienmečių spurtas buvo savotiška atrakcija - gėlės augo ir vystėsi tiesiog akyse. 

Stebėti smagu - prasiskleidžia vis kas nors naujo. Vieną savaitę vyrauja vienos gėlės, kitą - jau kitos. Dabar kaip tik ryškiau plykstelėjo aguonos bei aibė skirtingų rugiagėlių. 

Tiesa ir ta, kad ne visada aišku, kuris daigas bus gėlė, o kuris - piktžolė. Stipriai išstypus daliai daigų dvejojau - piktžolės ar ne. Nutariau luktelėti ir pažiūrėti, kas bus toliau. Pražydo gelsvais ramuniškais žiedais. Google paieška pagal paveikslėlį sufleruoja, kad tai galėtų būti Chrysanthemum coronarium. Ir tas išstypimas visai tinka - suteikia pieveliai daugiasluoksniškumą.

Pasėjusi žydinčios pievelės mišinį įsodinau ir metus paaugintų daugiamečių gėlių daigų (ačiū mamai, turėjusiai jų perteklių). Kol kas pražydo tik kaukazinės žvaigždūnės, tačiau užmačiau ir varpotųjų liatrių keliamus žiedynus. 

Ar eksperimentas pasiteisino? Žiūrint iš šiandienos taško - taip, spalvinga, gražu, smagu stebėti bei atrasti vis ką nors naujo. Taip pat skatina žiūrėti į vietines pievas ir pagalvoti apie tai, kad būtų galima įveisti žydinčią pievelę iš surinktų vietinių pievinių augalų sėklų. Bendru atveju peršasi išvada, kad norint tikro žydinčios pievos efekto, reiktų ne kelių kvadratinių metrų plotelio, o kelių arų. Ar verta turėti didesnį plotą, parodys laikas - norisi įvertinti transformacijas viso sezono ir bent poros metų bėgyje. 

Patikimieji: gojiniai šalavijai

Gojiniai šalavijai neabejotinai patektų į manąjį gėlių top trejetuką saulėtai vietai. Ir netgi rimtai pretenduotų puikuotis sąrašo viršuje. Puikus ilgai žydintis teminis augalas. Visiškai nereiklus ir nesergantis. Priežiūra taip pat minimali - po pirmojo žydėjimo apie liepos vidurį nukirpti (pražys po mėnesio pakartotinai) ir atnaujinti kerus kas trejus-penkerius metus.

Veislių pasirinkimas pakankamai platus. Vyraujanti žiedų spalva violetinė, tačiau esama žydinčių šviesiau mėlyna spalva, baltai ar rausvai. Vyraujantis aukštis žydėjimo metu apie 60-80cm, esama vidutinio ūgio veislių (~40-50cm) ar visai neaukštų (~20-30cm).

Salvia nemorosa 'Schneehugel'
(Gojinis šalavijas 'Schneehugel')

Šiuo metu auginu septynetą skirtingų gojinių šalavijų veislių. Baltai žydintys 'Schneehugel' vidutinio aukščio, suformuoja gražius apvalainus kerus. Puikiai tinka gėlyno pakraščiui ar už neaukštų kitų augalų. Balta spalva gerai matoma prietemose, tad puikus pasirinkimas želdynams greta vietų, kur paprastai sode vakarojama. Savame sodininkavimo kelyje esu išbandžiusi ir baltai žydintį 'Adrian'.

Salvia nemorosa 'Wesuwe'
(Gojinis šalavijas 'Wesuwe')

Iš violetinių šalavijų manajame sode auga nemariosios klasikos atstovai - 'Ostfrieseland', 'Wesuwe', 'Caradonna'. Visos trys veislės puikios, patikimos ir mėgstamos profesionalų kuriamuose želdynuose, kuriems paprastai pasirenkami išties patikimi augalai. 'Caradonna' keras itin stačias, tamsiais žiedynais ir stiebais. Lyginant 'Wesuwe' ir 'Ostfrieseland' - pirmojo žiedynai atrodo kiek puresni, o antrojo - smailesni. 

Salvia nemorosa 'Ostfrieseland'
(Gojinis šalavijas 'Ostfrieseland')

Salvia nemorosa 'Caradonna'
(Gojinis šalavijas 'Caradonna')

Rausvų šalavijų tarpe ilgai ieškojau savųjų favoritų. Pažintį pradėjau nuo 'Amethyst'. Didelio ūgio, puikios žiedų spalvos (švelniai violetinė su rožiniu atspalviu), tačiau, kaip bebūtų gaila, išvirsdavo, kai tuo tarpu kitų (violetine splava žydinčių) aukštesnių veislių šalavijų kerai išlaikydavo savo formą. Vėliau į eksperimentinę lysvę vienas po kito keliavo žemaūgiai ar vidutinio ūgio rausvai žydintys šalavijai (tai, ką užmatydavau pasiūloje). Vienų atsisakiau dėl silpnokų stiebų, kitų - dėl neįtikusių žiedynų, trečių - dėl gyvybingumo stokos. Tai tęsėsi tol, kol žemaūgių tarpe atradau 'Midnight Rose' - kompaktiškas, labai gražios formos kero bei gausiai žydintis. Be to, stiebeliai tamsūs ir labai gražiai kontrastuoja su rausva žiedų spalva. Tobulas, jei reikia išties žemo ūgio šalavijo.

Salvia nemorosa 'Midnight Rose'
(Gojinis šalavijas 'Midnight Rose')

O štai aukštesnių rausvų šalavijų vis laukiau, vildamasi kažko panašaus kaip 'Caradonna', tik rausvai žydinčio. Praėjusių metų rudenį ir šių metų pavasarį eksperimentinę lysvę papildė net dvi "kaip 'Caradonna', tik rausvos" gojinių šalavijų veislės. Net ir pavadinimai referuoja į garsiąją 'Caradonna'  - 'Caradonna Pink' bei 'Caradonna Pink Inspiration'. Stebiu pirmąjį daug žadantį žydėjimą. Kerai stati, stiebai tamsūs. Iš pirmojo sezono daryti toli siekiančias išvadas nebūtų korektiška, tačiau visgi jaučiu, kad bent viena iš šių veislių sodelyje pasiliks ilgam.

Salvia nemorosa 'Caradonna Pink Inspiration'
(Gojinis šalavijas 'Caradonna Pink Inspiration')

Salvia nemorosa 'Caradonna Pink'
(Gojinis šalavijas 'Caradonna Pink')

Kai permainų vėjus keičia ramaus laukimo fazė

Greičiausiai esate girdėję ne kartą, kad sodas niekada nebūna baigtas arba kad sodininkai ilgai gyvena, mat vis turi sulaukti, kol pasodintas medis ar gėlė užaugs ir pražys, kol realizuosis vienas ar kitas užmanymas. 

Sodininko gyvenimas turi savą ciklą: gimsta mintis, kurią seka apmąstymų, svarstymų, planavimo ir pasirinkimų etapas, vėliau ateina aktyvioji fazė, kai sodininkas įsisukęs į minties realizacijos sūkurį lyg transe kasa ir sodina, kol galiausiai ateina ramus bei kantrus metas - išlaukti. Laukimą lydi dažni žvilgsniai bei žingsniai pasikeitusio kampelio pusėn, ramūs meditatyvūs priežiūros darbai, atidus stebėjimas bei vertinimas, kas pavyko, kas nepasiteisino arba, priešingai, maloniai nustebino.

Šiais metais mano žvilgsniai intensyviai kryps į kiemo erdvę, kurioje anksčiau būta vešliausio mėlynai-geltono gėlyno. Gėlyno formos išliko, tačiau buvusį gėlių asortimentą išgryninau ir padalinau kontrasto principu į dvi dalis: optiškai lengvą bei siūruojančią, bei antrąją - sodrią bei masyvią. Pirmajai atstovauja optiškai lengvos virblės (lot. Achnatherum calamagrostis), o antrajai - stotingi švelnieji akantai (lot. Acanthus mollis). Virblės ir jų kompanionai atnaujinant ir skaidant anksčiau turėtus kerus prieš savaitę įkurdinti visame buvusio geltonai-mėlyno gėlyno plote. Akantus sūnų padedama praėjusio sezono pabaigoje įkurdinau naujame želdyne, kuris jau gavo simbolinį "didžiojo kiaušinio" vardą. 

Naujasis "didžiojo kiaušinio" želdynas,
kuriame vyraus švelnieji akantai

Atnaujintas "geltonai-mėlynas" gėlynas, 
kuriame dominuos virblės 

Keliaujant atnaujintų gėlynų link pasitiks stipriau suaugęs "mažasis kiaušinis", kurio ankstesnių transformacijų vaisius smalsiai stebėjau praėjusį sezoną. 

Prieš pusantrų metų atnaujintas "mažasis kiaušinis"
šį sezoną pasitinka kur kas vešlesnis

Na o didžiajame sode dar tik ruošiuosi ateinančių metų permainoms. Anksti pavasarį pasižymėtos "devynios salos" bus storai mulčiuojamos, kol apačioje esanti velėna nunyks ir per sezoną ar du ploteliai bus paruošti pilnam apsodinimui.

Įraše liko nepaminėtas vidinio kiemelio pavėsingas pakraštys. Jame praėjusiais metais būta šiek tiek  korekcijų - dalis augalų padauginti ir stipriau atkartoti skaidant kerus, užpildyta viena kita "skylė". Dalis gėlyno jau šiemet bus vešlus, o kitai daliai prireiks vieno kito sezono stipriau įsiaugti. 

Šiame sezone sodelyje karaliaus kantraus laukimo fazė paįvairinama didžiojo sodo "devynių salų" planavimo akimirkomis.

Sodelio atspindžiai: balandis'2025

Paprastai pavasarį nespėju įšokti į pirmųjų žiedų traukinį su savalaikiu tinklaraščio įrašu. Ne išimtis ir šis įrašas - daugumos herojų žydėjimo piką jau spėjo nusinešti septynmyliais batais šuoliuojantis balandis. Visgi pėdsakai dar nespėję visiškai ataušti, tad... pasižvalgykime. 

Rudenį suradusi saulėtesnį ir lengvesnės žemės pievelės gabaliuką susodinau dviejų skirtingų krokų svogūnėlius. Bandysiu natūralizuoti. Šį sezoną pirmieji pasirodė gelsvi auksažiedžiai krokai, jiems bebaiginėjant žydėti įsiliejo kur kas stambesni pavasariniai krokai 'King of the Striped'. Augalų aukštis galėtų būti harmoningesnis, taip pat norėtųsi kažkiek susikertančio žydėjimo, tad greičiausiai krokų pievelės asortimentą rudenį papildysiu.

Crocus chrysanthus
(Auksažiedis krokas)

Crocus vernus 'King of the Striped'
(Pavasarinis krokas 'King of the Striped')

Rudenį kieme atsirado naujas gėlynas, kurį praminėme "didžiuoju kiaušiniu" (kaip tik į šv. Velykų temą). Ankstyvam pavasariui jame įkurdinau pora paprastųjų rūtenių kultivarų kartu su sniegžydrėmis. Rūteniai nepaprastai gerai jaučiasi mūsų priesmėliuose, be to, gana greitai po žydėjimo nunyksta, tad drąsiai galėčiau įvardinti vienu geriausių pasirinkimų.

Corydalis solida 'Beth Evans'
(Pavasarinis rūtenis 'Beth Evans')

Corydalis solida 'Purple Bird'
(Pavasarinis rūtenis 'Purple Bird')

Chionodoxa forbesii 'Blue Giant'
(Puošnioji sniegžydrė 'Blue Giant')

Ketvirtąjį sezoną sodelyje pasitinko sibirinių scylių ir žemučių narcizų 'Tête-à-Tête' derinys. Labai nusisekęs :) Esu išbandžiusi nemažai skirtingų narcizų - retas katras mūsų kieme būdavo linkęs plėstis, 'Tête-à-Tête'  - maloni išimtis. Sodindama scyles kiek bijojau, kad dauginsis pernelyg greitai, tačiau derinys išlaikė gražų balansą. 

Scilla siberica
(Sibirinė scylė)

Scilla siberica 'Alba'
(Sibirinė scylė 'Alba')

Narcissus 'Tête-à-Tête'
(Narcizas 'Tête-à-Tête')

Scilla siberica, Scilla siberica 'Alba', 
Narcissus 'Tête-à-Tête'
(Sibirinė scylė, sibirinė scylė 'Alba',
Narcizas 'Tête-à-Tête')

Kituose kiemo ploteliuose taip pat esama gyvybės. Iš ankstesnių eksperimentų kieme pasiliko pasiteisinę ciklameniniai narcizai 'Jetfire', kuriuos rudenį perkėliau į naują vietą. Daugiamečių gėlių gėlynuose pirmosios prabudo kalninės viksvos, kurių žydėjimas ne ką mažiau įspūdingas ir įdomus, nei pavasarinių svogūninių gėlių.

Narcissus cyclamineus 'Jetfire'
(Ciklameninis narcizas 'Jetfire')

Carex montana
(Kalninė viksva)

Akims pakilus aukščiau, pasitinka bundantys medžiai. Pirmieji dėmesį traukė lazdynai, o šiuo metu sode - magnolijų valanda.

Corylus avellana 'Red Majectic'
(Lazdynas 'Red Majectic')

Magnolia stellata 'Royal Star'
(Žvaigždinė magnolija 'Royal Star')

Magnolia kobus
(Japoninė magnolija)

Apie raudonąjį ąžuolą, pirmąjį sodelio medį

Pirmasis medelis, kurį pasodinome savo kieme 2008m. pavasarį, buvo raudonasis ąžuolas (lot. Quercus rubra). Kuriantis žinojau, kad pirmieji augalai, kuriuos sodinsime, bus medžiai. Jiems užaugti reikia ilgų metų, tad anksčiau pasodinus, greičiau sulaukiama ir gaivaus medžių teikiamo šešėlio. 

Quercus rubra
(Raudonasis ąžuolas)

Aukščiau nuotraukoje kaip tik ir matyti mūsų pirmasis medis, sode augantis beveik 17 metų. Anuomet į raudonuosius ąžuolus dėmesį atkreipiau rudenį, kai jų lapija degė ryškiu raudoniu. Tai ir sužadino smalsumą. Pasiskaičiusi supratau, kad tai būtų mūsų kiemui tinkamas medis - auga sparčiai, jaunas augimu gerokai pralenkia paprastąjį ąžuolą bei yra mažiau reiklus dirvožemio derlingumui. Nors labiau patiktų vidutinio derlingumo ir normalaus drėgnumo priemoliai, galėtų būti sodinamas ir į nederlingą smėlingą dirvožemį, o būtent toks ir yra mūsų sode.

Quercus rubra
(Raudonasis ąžuolas)

Kiemo erdvė leido galvoti apie didelį medį, tad skėstašakis, neaukštai kylančia laja, besišakojantis keliomis storomis šakomis ir apie 20m užaugantis medis puikiai įkūnijo Didelio Medžio viziją. Vėliau, pasiteisinus pasirinkimui, raudonuosius ąžuolus drąsiai sodinome ir didžiajame sode. 

Quercus rubra
(Raudonasis ąžuolas)

Quercus rubra
(Raudonasis ąžuolas)

Mūsų kraštuose natūraliai augantiems medžiams labiau būdingos geltonos rudens spalvos, o raudoni atspalviai dažnesni Šiaurės Amerikoje, kurios rytuose raudonieji ąžuolai ir yra natūraliai paplitę. Spalį raudonųjų ąžuolų lapai dažniausiai raudoni, kai kurių medžių būna geltoni arba rudi. Pasisodinus daugiau raudonųjų ąžuolų, smagu stebėti atspalvių įvairovę. 

Quercus rubra
(Raudonasis ąžuolas)

Quercus rubra
(Raudonasis ąžuolas)

Quercus rubra
(Raudonasis ąžuolas)

Didžiajame sode augantys raudonieji ąžuolai dar jauni, o štai kieme esantis jau pradeda derėti. Žydi lapojant, dažniausiai gegužės-birželio mėnesiais. Gilės skiriasi nuo paprastojo ąžuolo - esti beveik rutuliškos. Kaip ir paprastieji, raudonieji ąžuolai giles veda kas 2-4 metus. 

Priežiūra, kaip ir kitų nereiklių medžių minimali - jauniems parūpinti atramas, neleisti pomedžiuose stipriai suželti žolei ir, esant poreikiui, kasmet po truputį kelti lają į norimą aukštį išgenint apatines šakas.