Funkcija ir forma

Ar pamenate lietuvių liaudies pasaką apie vilką, kuris panoręs išsikepti duonos žmogų klausinėjo amato paslapčių? Ir vis nekantravo: "ar jau galima valgyti?". Panašiai ir aš, sugrupavusi norus, tryškau entuziazmu sodinti pirmuosius augalus. Žvarbstantys rudens orai pasiūlė puikų būdą energijos pertekliui įžeminti - kasti, sodinti ir persodinti ant popieriaus. Iš tėčio lūpų išgirdusi frazę "kiemo erdvės" supratau, kad pradėti visgi reiktų nuo sklypo skaidymo į funkcines zonas.

Galvojant apie reprezentacinę zoną viskas atrodė labai paprasta – skirti plotelį tarp gatvelės ir fasadinės namo pusės bei pasistengti, kad visais metų laikais būtų puošnu, bet tuo pačiu santūru ir neperkrauta. Kadangi į estetinį šios zonos vaizdą lygiomis teisėmis pretenduoja tiek šeimininkai, tiek praeiviai ir svečiai, man priimtina atviros reprezentacinės zonos idėja. Nuo gatvelės ją atskyrėme žema žvilgančiojo kaulenio gyvatvore, o palei takelį, vedantį namo link, įrengėme sudėtinį gėlyną.

Tiesa, kiekvienais metais grįžtu į šią zoną nešina kastuvu ir naujomis mintimis, kaip įgyvendinti nelemtąją dalį „santūru ir neperkrauta“. Bet šįkart tema ne apie tai, tad keliaukime toliau.

Daugiausiai laiko praleidžiame gyvenamojoje zonoje – užsiimame mėgstama veikla, dirbame buities darbus, ilsimės, priimame svečius. Kad būtų jauku, čia įkurdinau pagrindinius gėlynus. Šią zoną, nors funkcijos neretai ir persipina, sąlyginai padalinome į tris dalis: ramaus poilsio, vaikų ir aktyvaus poilsio. Kadangi čia norėjosi privatumo, ramaus poilsio ir vaikų zonoms skyrėme vidinį kiemelį.

Tolėliau yra aktyvaus poilsio zona, apjuosta sudėtinių gėlynų. Dažniausiai būtent čia gainiojame kamuolį, žaidžiame badmintoną ar laidome skraidančiąją lėkštę.

Mano nuomone, gyvenamojoje zonoje turi pakakti vietų, skirtų prisėsti. Juk norisi tai gaivaus pavėsio, tai saulės spindulių, tai ramumos, tai šurmulio. Be to, gera stabtelėti ir pasigėrėti sodu.

Mūsų sode ūkinei zonai priklauso vieta aplink ūkinius pastatus bei naudingasis sodas, t.y. vaismedžių bei vaiskrūmių sodai, daržas. Pirmaisiais metais visą naudingąjį sodą įkurdinome vienoje vietoje.

Vis dėlto po kelerių metų supratau, kad patogiau būtų nedideliam daržiukui, vaiskrūmiams ir vaismedžių sodui skirti atskirus plotelius. Vieni vaismedžiai man atrodo kur kas estetiškiau, be to, neturi dalintis maisto medžiagomis su kaimynais. O ir daržo gėrybės dažniau prisimenamos, kai kelias iki jų trumpesnis.

Funkcinių zonų išdėstymas sklype priklauso nuo jo formos, namo ir kitų statinių vietos, orientacijos pasaulio šalių atžvilgiu ir nuo to, kas supa sklypą. Pas mus pirmasis vietą surado vaismedžių sodas, įsikūręs derlingiausioje priesmėlio dirvožemio sklypo vietoje. Reprezentacinės zonos šone prisiglaudė vyšnių sodelis, nebeišsitekęs vaismedžiams skirtoje dalyje. Vidurinėje sklypo dalyje išsidėstė gyvenamoji zona, vaikams skirtą plotelį parinkome tolėliau nuo gatvės ir įvažiavimo į kiemą. Ūkinį pastatą apjuosė likusi ūkinės zonos dalis.

Pasirūpinus patogumu (funkcinėmis zonomis), atėjo metas sode apgyvendinti linijas ir formas bei padalinti sodą į mažesnes erdves. Nuo linijų pasirinkimo priklauso bendras sodo vaizdas, atsiranda tvarka ir aiškumas, išryškėja stilius, suformuojamas sodo pagrindas.  Kaimo aplinka ir iš vakarų pusės plytintys laukai su mišku horizonte skatino rinktis neformalų stilių. Tuo metu bevartydama mamos senus laikraščius apie sodą radau kuklų informacijos trupinėlį apie „S“ formos linijas bei straipsniuką tokiu ar panašiu pavadinimu „Apvalu, apvalu ir labai labai gražu“. Nebepamenu apie ką jis buvo, bet netrukus ėmiau raityti apskritimus, ovalus ir lenktas linijas popieriaus lape. Viename, antrame, trečiame...  Nors kiek dėmesio vertos versijos būdavo „primatuojamos“ kieme – ant šviežio sniego išpėduodavau planuojamų želdinių ribas. Šis būdas pasiteisino, tad jį prisimenu nutarusi pakoreguoti esamas linijas.

„S“ ir „C“ formos linijos suformavo užuominas į apskritimus ir elipses, kurie vizualiai atveria nedideles sodelio erdves. Šios linijos suteikia judėjimo pojūtį, palydi žvilgsnį per sodą, atitraukdamos jį nuo sklypo ribų ar vesdamos nuo vieno krašto prie kito. 

Takeliai atkartoja tas pačias linijas. Kad būtų patogu vaikčioti, jų vingiai gaubia tiesę.

Pradžioje pasakojimo minėtas vilkas duonos taip ir neišsikepė. O ar mes, surentę sodelio karkasą, jau galėjome sodinti?

Kas nuspalvina rudenį?

Rudenį labiausiai traukia į tą sodo pusę, kurioje pasodinti šermukšniai. Jau pora metų mano favoritas yra japoninis šermukšnis 'Dodong', pernai džiuginęs sodria raudona lapijos spalva, o šiemet nustebinęs kita palete.

Sorbus commixta 'Dodong'

Pirmasis rudenį į kiemą pakviečia japoninis šermukšnis (S. commixta), tačiau skuba ir nubarstyti lapus. Jo lapų raudonį pakeičia paprastojo šermukšnio 'Joseph Rock' nusispalvinę ganėtinai smulkūs lapeliai.

Sorbus commixta, Sorbus aucuparia 'Joseph Rock'

Jauni japoninio šermukšnio medeliai šiemet nudžiugino ir uogomis.

Sorbus commixta, Sorbus commixta 'Dodong'

Raudonasis ąžuolas vienas pirmųjų medelių, kuriuos pasodinome savo kieme. Po poros metų įsigijome ir geltonlapę raudonojo ąžuolo formą 'Aurea', kuri rudenį dabinasi ne tokiais solidžiais atspalviais kaip rūšinis augalas.

Quercus rubra (1, 2), Quercus rubra 'Aurea' (3)

Pažvelgę į miškus bei parkus rudeniui dovanojame epitetą "auksinis". Soduose įprasta ir dažna kaukazinė slyva taipogi vilioja akį saulėtais lapais.

Prunus cerasifera

Geltonlapis rūgštusis žagrenis 'Tiger Eyes' rudenį kur ne kur nurausta taip primindamas už gražią lają, įspūdingą rudeninę lapų spalvą ir vaisynus giriamą rūšinį rūgštųjį žagrenį. Pastarojo dažnai į savo kiemus neįsileidžiame dėl plitimo atžalomis, tačiau veislė 'Tiger Eyes' nepasižymi agresyviu būdu ir užauga apie 2m aukščio bei pločio krūmeliu.

Rhus typina 'Tiger Eyes'

Vis dar retokai mūsuose auginamo didžiojo vokarnio lapuose vyrauja geltoni tonai, tačiau panašu, kad jam patinka ir raudonos bei sodriai purpurinės spalvos. Pirmąją žiemą po pasodinimo sulaukėme entuziastingai nusiteikusių kiškių, kurie krūmelį "nugenėjo" iki pat sniego dangos.

Fothergilla major

Priešais langą, pro kurį galime pasidairyti pietaudami, yra "ugninis" kampelis. Tiesa, jis tokiu tampa tik rudenį. Šiemet jame ryškiausia abelija. Ji mūsų kieme atsirado ne dėl spalvingos lapijos rudenį, o dėl puikaus žiedų skleidžiamo kvapo. Tačiau "šalutinis poveikis" ne ką mažiau pritrenkiantis.

Abelia mosanensis

Nuo abelijos ryškumu stengiasi neatsilikti sparnuotasis ožekšnis 'Chicago Fire'. Šį krūmą pavadinčiau slapuku, kuris tyliai kiūto žaliojo sezono metu, o rudenį sušoka nors ir trumpą, tačiau įspūdingą ugnies šokį. Be to, žiemą dėmesį patraukia įdomia šakelių forma.

Euonymus alatus 'Chicago Fire'

Glotnioji medlieva 'Ballerina' dabinasi raudonai oranžine lapija. Praėjusiais metais vyravo raudoni atspalviai (nuotrauka žemiau), šiemet - oranžiniai. Kadangi vėtra suskubo pirmoji, šių metų spalvos liko neįamžintos.

Amelanchier laevis 'Ballerina'

Greta įsikūrė ir šių metų naujokė šluotelinė hortenzija 'Diamond Rouge', kuri papildo "ugninį" kampelį sodresniais atspalviais.

Hydrangea paniculata 'Diamond Rouge'

Kai lapų lieka vis mažiau, medžių ir krūmų šakų ažūre išryškėja uogos, kurios akis džiugins kur kas ilgiau  nei spalvinga lapija. Rojaus obelaitę 'Royal Beauty' įkurdinome taip, kad galėtume ją stebėti pro tą patį langą, kur dažniausiai susirenkame draugėn.

Malus 'Royal Beauty'

Uogas kaip iš gausybės rago beria ir blizgančiojo kaulenio gyvatvorė, kuri pasižymi gražia rudenine lapija.

Cotoneaster lucidus

Kur kas ryškesnės Damerio kaulenio 'Eichholz' uogytės. Dažniausiai jie auginami kaip žemę dengiantys kilimai, rečiau kaip kamieniniai augalai.

Cotoneaster dammeri 'Eichholz'

Nuostabu, kai vis labiau žvarbstant orams akis glosto šiltos rudens spalvos.

Sodo idėja arba pradžių pradžia

Prieš penkerius metus mane užgriuvo norų lavina. Supratau, kad visko 24 arų sklypelis neatlaikys. Susivokti, ko labiausiai noriu savame sode, užduotis ne iš lengvųjų. Dabar manau, kad pakaktų užsimerkti ir įsivaizduoti save einant per svajonių sodą. Vizija, svaja, pojūtis, koks jis turėtų būti, išliktų. Sodo idėjos suvokimas man būtų padėjęs sutrumpinti norų sąrašą, tačiau anuomet bandžiau juos tiesiog sugrupuoti. Paaiškėjo, kad sodas turėtų būti kintantis, įdomus ir gyvas. Toks, kuriame atsispindi metų laikai.

Be to, norėjome šeimos sodo, kuriame gera visiems šeimos nariams. Patogiai išplanuoto, su erdve judėjimui bei žaidimams, ramaus poilsio kampeliu, siūlančio šviežių vaisių ir uogų asorti, pasidabinusio gėlių žiedais ir augančiose medžių lajose saugančio prisiminimus. Būtų galima dėti tašką, tačiau jausmas, kad iki pilno sodo vaizdo trūksta svarbios sudedamosios dalies, neapleidžia. Norėčiau, kad sodas pasakotų istoriją. Mano manymu, žmogui patinka istorijos - ne nuotrupos, ne epizodai, o būtent istorijos. Dar nežinau, kada prabyla sodas, bet juk neįmenamų mįslių nėra, ar ne?