Nuo sodo idėjos iki praktinių principų

Tikiuosi, sėsdami skaityti šio įrašo, įsipylėte bent pora puodelių arbatos, mat tekstas šįkart gana ilgas ir reikalaujantis kantrybės.

Prieš savaitę rašiau apie savojo sodo idėją. Idant ji neliktų tik gražiu teoriniu pasvarstymu, bet taptų ir įgyvendinta, norisi susidėlioti praktinius principus, kokie pasirinkimai bei sprendimai priartintų prie jos. Taigi, keliaukime nuo sodo idėjos

Sodas, kuriame dera struktūra, natūralumas ir gamtos ritmas

prie praktinių principų, kurie padės kuriant sodą.

Sodo erdvės

Struktūrai palaikyti sodo erdvės turi būti su aiškia paskirtimi – kur ilsimasi, žaidžiama ar valgoma. Be to, erdves išdėsčius tam tikru ritmu, būtų stipriau juntama sodo pamatinė struktūra. Po atviresnės, didesnės erdvės galėtų sekti uždaresnė, mažesnė, jaukesnė. Ritmui palaikyti pasitarnautų tų pačių formų atkartojimas.

Absoliutaus griežtumo nereiktų – turėtų būti natūralus, švelnus erdvės judėjimas, organiškas ramus perėjimas iš vienos sodo erdvės į kitą, nenaudojant kampų ir staigumo, ar pernelyg didelio tankumo pridengiant vieną erdvę nuo kitos. Pakaktų lengvesnės užsklandos, tarsi širmos pro medžio lają ar želdyno vingį, kuris pridengia sekančią zoną tik iš dalies. Sodą supantis kraštovaizdis gana atviras, tad ir sodas turėtų turėti atvirų, ”kvėpuojančių” erdvių, o jas supantys želdynai suteiktų ramybės.

Tėkmės efekto siekimas būtų itin svarbus sode, kuriame derinama struktūra ir natūralumas. Galvojant apie tėkmę, pirma ateinanti mintis - vingiai. Jie nėra statiški, kviečia judėti. Kai eini ir galvoji: ”Na gerai, pažiūrėsiu, kas toliau”. Antroji mintis - kvietimas judėti tampa stipresnis, jei perėjimą iš vienos erdvės į kitą paskatina vizualiniai ”inkarai” – patraukiantys žvilgsnį objektai, kurie kviečia prieiti. Seka galėtų būti tokia: erdvė – vingis – akcentas – erdvė – vingis – akcentas – ... Tobulu atveju šioje sekoje erdvės kontrasto principu galėtų keistis iš atviresnių, didesnių į šiek tiek uždaresnes, mažesnes.

Idant pasibuvimo, pasisėdėjimo vietos taptų jaukesnės, jas būtų galima tarsi apgaubti želdynais, integruoti į juos. Smagu pabūti apsuptam augalų, iš arti stebėti juos, patirti spalvas, kvapus, formas, lapijos tekstūras ar lengvą judėjimą vėjyje.

Linija, forma, motyvas

Jei jau kalbame apie tėkmę ir vingius, akivaizdu, jog sode dominuos lenktos linijos. Lenkta linija – jau švelni apskritimo užuomina. Apskritimas/rutulys gali tapti puikiu pasikartojančiu motyvu. Jei sode būtų tik švelnios lenktos linijos, be aiškių apskritimų, sodas būtų arčiau natūralumo poliaus. Įvedus apskritimo motyvą atsiranda daugiau griežtumo, struktūros.

Siekiant išgauti natūralumo bei struktūros dermę, būtų galima derinti apskritimo formą ir švelniai vingiuojančią liniją, su perėjimais iš vienos į kitą. Ši mintis turėtų atsispindėti vejos ir želdynų formose, jų ribose, parinktuose akcentuose. Sode būtų galima įvesti vieną ar porą erdvių, kuriose veja būtų aiškios skritulio formos. Tokia stipresnę formą turinti erdvė galėtų būti arčiau namo. Kitose, tolėliau nuo namo esančiose erdvėse, dominuotų natūralesnės lenktos linijos - želdynų ribų brėžiama linija siūlytų tik švelnią užuominą į apskritimą ar būtų matoma tiesiog kaip ramus vingis. Norint išgauti vienovės jausmą, lenktos linijos turėtų būti gana stambios, brėžiamos lyg didesnio nematomo apskritimo lanko dalys, lyg atkartojant „S“ raidės formą.  

Sodo akcentai gali sustiprinti struktūrą (rutulio forma), arba kurti aliuziją į tėkmę (lenktos, „tekančios“ linijos). Vienaip sode atrodys griežto apskritimo formos vandens telkinėlis, kitaip – plačiais vingiais einanti vandens pakraščio linija. Analogiškai su mažosios architektūros akcentais – vienokią nuotaiką spinduliuotų statiška rutulių kompozicija, visai kitokią - merginos skluptūra, su tarsi vėjo plaikstomomis plaukų ar suknelės audinio bangomis. Norint dinamiškesnio pojūčio – linijas ir formas verta derinti kontrasto principu, pavyzdžiui, griežtesnės apskritimo formos erdvė ir plazdančių linijų skulptūra. Jei norima ramybės jausmo – verta  atkartoti tas pačias formas. Pavyzdžiui, uždaresnė erdvė su apskritimo formos baseinėliu ir pašonėje prigludusia rutulių kompozicija – vieta, kur natūraliai norisi stabtelėti, nurimti (ir, žinoma, pasitikrinti, ar arbatos puodelis vis dar šiltas). Kitu atveju želdynuose, kurių ribas formuoja tekančios, lenktos linijos, įkomponuota panašių abstrakčių formų skulptūra paryškintų ramų tėkmės pojūtį.

Spalvos

Aiškumas ir paprastumas - neatsiejami struktūros pakeleiviai. Sode, kuriame dera struktūra ir natūralumas, neturėtų būti begalės spalvų, pernelyg didelio ryškumo ar margumyno. Pasirinkus spalvų paletę ir nuo jos nenutolstant visame sode, būtų kuriamas vienovės jausmas. Gamtoje vyrauja žalia, ir ši spalva turėtų tapti stabiliu struktūriniu pagrindu, užtikrinančiu natūralumo bei ramybės pojūtį. Ramybę bei gylį taip pat kuria mėlyni ir violetiniai tonai. Jei jų per daug, sodas tampa pernelyg niūrus, sunkus ir praradęs gyvybės pulsą.  Norisi pridėti šviesos ir gyvybės. Žalia, mėlyna ir violetinė suka vairą šaltesnės paletės pusėn, tad pridedamos šviesios spalvos turėtų būti šalto atspalvio. Čia puikiai derėtų šalto atspalvio geltona, siūlanti subtilų kontrastą ir įnešanti šviesos, ypač  šešėlinguose sodo kampeliuose. Naudojama ritmiškai, sukurtų šviesos  taškus. Balta – universalus papildymas, pridedantis lengvumo ir švaros. Belieka parinkti spalvas-akcentus, kurios sode būtų naudojamos saikingai ir tarsi prieskoniai užbaigtų bei subalansuotų spalvinę kompoziciją. Man nepaprastai patinka vadinamoji “magenta” spalva – intensyvi, sodri purpurinės ir rožinės/avietinės/fuksijų spalvų sandūra. Ji mano akiai gražiai dera greta sodrių violetinių bei šaltų žaliai geltonų tonų. Naudojama saikingai įneštų šiek tiek drąsos bei emocinio gylio.  Jei dar vienur kitur labai minimaliai pasirodytų rožinės – spalvinis paveikslas būtų pilnas, tačiau neperkrautas.

Žvelgdama į šią spalvų paletę dar kartą įsitikinu, kad už visa ko slypi žmogus. Šis spalvų derinys man artimas – jis nejučia po truputį įsigali sode, jo atspindžių galiu rasti ir savo namuose.

Naudojant šį spalvų derinį būtų svarbu nepersūdyti su “magenta” spalva – ji turėtų būti naudojama labai protingai, kaip akcentas. “Magenta” turi stiprią energiją ir vizualiai traukia akį. Padauginus, gali užgožti švelnesnes geltoną ir baltą, suteikti per daug dramatiškumo, kuris būtų jau priešprieša siekiamam natūralumo jausmui. Tuo tarpu šaltos geltonos neturėtų būti per mažai, kad ji netaptų per silpna ir sodas neatrodytų pernelyg šaltas ir monochrominis (mėlynai-violetinis). Ji tarsi jungiančioji grandis tarp žalios ir mėlynos/violetinės. Rožinę vertėtų naudoti tik kaip švelnų toną ir labai minimaliai idant ji netaptų per saldi pasirinktai spalvinei nuotaikai.

Gamtos ritmas bei sezonų kaita tampriai susiję su spalvomis. Žalią spalvą netgi būtų galima tituluoti gamtos ritmo spalva – lapų tonų pokyčiuose puikiai atsispindi sezonų kaita. Pavasarį gamtoje ir soduose daugiau šviesių baltų bei geltonų tonų, tuo tarpu „Magenta“ spalva gana reta, ji kur kas dažnesnė vasaros metu. Mėlynos galima tikėtis tiek pavasarį, tiek vasarą, o rudenį jos mažiau. Dėl sezoninio kintamumo spalvų paletės proporcijos kis, tačiau pasirinktų spalvų pilnai pakanka apsukti sodo metų ratą. Gera paletė – kaip gera drabužių kapsulė spintoje – tinka visiems sezonams.

Žalios-mėlynos-violetinės-šaltos geltonos-baltos-„magenta“-rožinės spalvų paletė atrodo gana stipri, struktūriška, tuo pačiu turinti gylio, ramumo bei reikiamą šviesos blyksnį, tad turėtų puikiai tikti struktūriškam bei natūraliam sodui.

Tekstūra

Sode su natūralumo ir struktūros derme tekstūros turėtų palaikyti ramų ritmą. Stambesnės lapijos augalai padėtų kurti atramos taškus, o smulkesnės faktūros lapija – tėkmę. Tekstūros gali tapti perėjimų iš vienos erdvės į kitą švelnintojomis: medžių lajos, pro kurias matosi tolimesnė erdvė, lengvi perregimi žolynai, ažūriniai krūmai. Ten, kur sode bus naudojami vingiai, tiktų plastiškos banguojančios tekstūros – lengvai svyrantys augalai, žolynai, minkšta lapija. Ir priešingai, ten, kur reikia sustabdyti ar patraukti žvilgsnį, tiktų statiškesnės, masyvesnės tekstūros – dideli lapai ar rutulio formos krūmai. Jei augalas atrodo taip, lyg sakytų “ateik čia ir pasižiūrėk į mane”  – vadinasi, jis iš masyviųjų.

Medžiagos

Medžiagos turėtų būti ramios bei ilgaamžės. Medis ir akmuo – išties natūralu. Struktūros pridėtų vizualiai švaresnės, grynesnės medžiagos, tokios kaip juodas metalas ar pilkas matinis betonas.

Juodas metalas galėtų būti naudojamas lauko baldams (derinant su medžiu), atramoms, obeliskams ir pan.  Betonas, akmuo – aikštelėms, vandens elementams, takeliams (jei būtų poreikis judėti ne tik veja). Medis – universalus ir tinkantis beveik viskam. Visos keturios medžiagos tiktų ir mažosios architektūros elementams, sodą pagyvinantiems ir savitumo pridedantiems dirbiniams.

Augalai

Sezoniškumą kol kas paminėjau kalbėdama apie spalvas. Iš tiesų, gamtos ritmas yra tikrasis sodo variklis ir čia augalai groja pirmuoju smuiku. Augalus reiktų parinkti taip, kad metų laikai būtų matomi ir jaučiami. Žiemą svarbu struktūra - spygliuočių žaluma, lapuočių kamienų ir šakų ritmika. Pavasarį sodas bunda švelniai ir vienų augalų pasirodymą keičia kiti. Vasarą, kai žalios atspalviai būna vienodesni, svarbios tampa tekstūros. Ruduo nusidažo spalvomis medžių lajose. Krūmus bei gėles derėtų parinkti taip, kad bet kuriuo šiltojo sezono metu sode būtų žiedų.

Kita vertus, norint išlaikyti ramybę bei struktūrą, sode turėtų būti saikingas skirtingų augalų rūšių bei kultivarų kiekis. Verta atkreipti dėmesį į ilgiau žydinčius augalus – jie privačiuose soduose tampa tikra vertybe, ypač jei norima apsistoti ties gana saikinga augalų palete, kuri palaiko paprastumo bei aiškumo idėją. Turėtų dominuoti patikimi bei pasiteisinę augalai, kurie gerai jaučiasi esamomis salygomis. Kaip kad geriau į vakarėlį pasikviesti kelis gerus senus draugus, nei šimtą nepažįstamųjų, kuriems sunkiai mezgasi pokalbis.

Sode, kuriame būtų ir atviresnių erdvių, ir jaukesnių prieglobsčių, medžius tiktų išdėstyti labiau ties perimetru, sukuriant ramų foną. Norisi sode matyti lengvesnes lajas bei švelnius šešėlius. Augalai būtų tarsi sluoksniuojami – medžių sluoksnis, krūmų sluoksnis, žolynų ir daugiamečių gėlių sluoksnis.

Augalams būtų leidžiama augti laisvai, tačiau natūralumas nebūtų paleistas savieigai. Dominuotų natūraliai atrodantys augalai, tačiau kruopščiai atrinkti - tokie, kurie gerai išlaiko struktūrą, o jų išdėstymas būtų kryptingas.

Vizualinis sodo parašas

Savam sodui norėtųsi suteikti atpažįstamą ženklą-motyvą, kuris subtiliai kartotųsi ir sujungtų visas erdves į vieną visumą. Paprastai lengviausiai pastebima ir atpažįstama tampa pasikartojanti forma, charakteringa spalva ar būtent tam sodui būdingas gana gausiai sodinamas augalas. Manajame sode tuo parašu galėtų tapti apskritimo motyvas ir šaltai geltona spalva. Apskritimas – tai struktūros ir ramybės forma, kuri galėtų pasirodyti vejos siluetuose, želdynų ribose ar mažosios architektūros akcentuose. Tuo tarpu šalta geltona veiktų kaip šviesos bei gyvybės blyksniai. Šių dviejų elementų derinys kurtų vientisą bei lengvai atpažįstamą sodo charakterį bei užsukusiam svečiui padėtų suprasti, kad čia ne šiaip sodas, o “tas” sodas.

Praktiniai principai ir pamatiniai klausimai

Apibendrinus, gaunasi gana išsamus praktinių sodo kūrimo principų sąrašas:

• sodo erdvės su aiškia funkcija;
• ritminga erdvių  seka: atviriau à uždariau à ...;
• švelnūs, organiški perėjimai iš vienos erdvės į kitą;
• tėkmė, judėjimas realizuojama per vingius ir vizualinius inkarus:
  erdvė à vingis à akcentas à ...;
• pasibuvimo vietos integruotos, tarsi apgaubtos želdynais;
• lenktos linijos, minkštos „S“ formos, apskritimo motyvas;
• šalta žalios-mėlynos-violetinės-šaltos geltonos-baltos-„magenta“-rožinės spalvų paletė;
• tekstūros padeda kurti ramų ritmą: stambesnė lapija - atramos taškams, smulkesnė –  tėkmei ir švelniems perėjimams;
• medžiagos ramios ir ilgaamžės - medis, akmuo, juodas metalas ir pilkas matinis betonas;
• augalai parenkami taip, kad metų laikai būtų matomi ir jaučiami;
• medžiai, krūmai, žolynai ir daugiametės gėlės sluoksniuojami;
• saikingas skirtingų augalų rūšių bei kultivarų kiekis - patikimi, pasiteisinę, gerai augantys esamomis sąlygomis augalai;
• parenkami gerai išlaikantys struktūrą, tačiau natūraliai atrodantys augalai;
• vizualinis sodo parašas: apskritimo motyvas ir šaltai geltona spalva.

Šie principai padės kur kas lengviau priimti spendimus ir rinktis kryptingai. Net jei esamame sąraše konkrečiai situacijai neatsirastų tinkamo punkto, visada būtų galima atsiremti į pamatinius klausimus: ar tai išlaiko tvarkingą natūralumą? ar kuria tėkmę? ar ramina? ar dera su gamtos/metų ritmu? Tarsi turėtum savo sodo “instrukcijų knygelę”, tik be tų puslapių, kurių niekas neskaito.