Sodo karkasas: struktūra, zonos ir kryptys

Ši žiema gausi apmąstymų apie savąjį sodą. Esu taške, kai norisi susidėlioti, ko siekiu, kur link keliauju, kokį sodą kuriu, kokie bus tolimesni žingsniai. Vis atsiverčiu seną sodelio įrašą apie sodo planavimo etapus (http://www.sodelis.lt/2020/02/sodo-planavimo-etapai-ir-principai.html), kuris puikiai pasitarnauja šiame kelyje. Metų pradžioje išsigryninau sodo idėją (http://www.sodelis.lt/2026/01/mano-sodo-idejos-paieskos-nuo-jausmo.html), o paskutiniajame įraše  susidėliojau praktinius sodo kūrimo principus (http://www.sodelis.lt/2026/01/nuo-sodo-idejos-iki-praktiniu-principu.html). Dabar metas sekančiam žingsniui - bendrajam sodo planui, kurį sudarius taps aišku, kam ir kiek erdvės bus skirta sode - kur atvira erdvė, o kur erdvę formuojantys tūriai, kaip išsidėlios zonos su numatytomis sodo funkcijomis, kur bus pagrindiniai sodo elementai, kokiomis kryptimis judėsime sode.

Apribojimai ir sodo zonavimas

Nors mūsų sodas nėra tuščias lapas (jame sodininkauju keliolika metų), visgi, paprastumo dėlei, pažvelgsiu į jį kaip į (beveik) tuščią erdvę, kur tebūtų pastatai ir sklypą juosiantys medžiai bei krūmai. 

Įvažiavimas į kiemą (schemoje šone iš dešinės) gana aiškiai siūlo brėžti horizontalų brūkšnį ir aplink ūkinį pastatą esančią erdvę žymėti kaip atskirą zoną (tamsiai mėlyna spalva viršuje dešinėje esančioje schemoje). Namo pozicija erdvę aplink namą atskiria vertikaliai į dvi dideles dalis - šviesiai žalia spalva pažymėtą dešinėje ir sklylančią į dvi atskiras zonas kairėje. Geltonai pažymėta erdvė žiūrint nuo namo siūlo vaizdą į tolius, o žiūrint nuo kaimo gatvelės - pagrindinį vaizdą į namą. Žydrai nuspalvintą erdvė tampa vidine kiemo erdve. 

Kalbant apie apribojimus, sklypas sąlyginai dėkingas - kraštinis kaimo pakraštyje. Iš šiaurės ir vakarų pusių jį juosia kaimo gatvelės vingis. Pietų pusėje įsikūrę kaimynai, kitos kaimo sodybos tęsiasi toliau pietuose, rytuose ir šiaurėje, o vakarų kryptimi - toliai akims paganyti. Kita vertus, atvirumas vakarų pusėje - laisvas kelias vyraujantiems vėjams, tad tik dalis vakarinės kraštinės palikta atviresnė ir užsodinta neaukšta gyvatvore, likusioje dalyje formuojama priedanga aukštesniais medžiais. Vos derlingesnis sodo kampas yra vakariniame sklypo kampe (tikėtina, dėl lengvo nuolydžio šia kryptimi), visame sklype - lengvas priesmėlis. Sode yra pora elektros stulpų - renkuosi kurdama sodą juos ignoruoti su viltimi, kad vieną dieną elektros linijas perkėlus po žeme juos pakeis nedidelė dėžutė sklypo pakraštyje. Nuotekų įrenginiai yra link žalios zonos vidurio, arčiau namo pusės, tad reikia užtikrinti prieigą prie jų (šiuo metu plotą aplink esame apželdinę ir palikę privažiavimui žolytės ruožą su "koriu" po ja).  

Žydrai nuspalvinta vidinio kiemelio zona tampa pagrindine gyvenimo erdve. "L" raidės forma siūlo erdvės dalinimą į dvi pozones - mažesnioji galėtų tapti nuostabia ramybės "kišene" su vandens telkinėliu. Kaip žinia, idant žmogus jaustųsi jaukiai, erdvė turėtų būti iki ~20m skersmens, tad neišvengiamai žaliai plane žymima kiemo dalis turėtų būti padalinta į 2 ar 3 zonas. Esančioji greta vidinio kiemelio, galėtų pratęsti poilsio mintį bei pasiūlyti stiprų vizualų traukos tašką (išraiškingas medis ar skulptūra). Vakarų pusėje esančią derlingesnę sodo dalį paskyrėme nedideliam obelų sodui, be to, tolėliau nuo namo esanti erdvė puiki vakarojimams prie laužo. Tarpe lieka atviros erdvės "koridorius", kuris pravers  aktyviam poilsiui. Iš tiesų, bet kuri atviresnė sodo erdvė puikiai tam tinka - ten, kur mažiau pavojų namo langams, spardome kamuolį, kur daugiau užuovėjos - išsitraukiame badmintono raketes, kur didesnis laisvas plotas - tinkama vieta krepšiniui. Namo priekyje esančią geltonai pažymėtą zoną būtų per didelė prabanga paskirti vien reprezentacijai (vaizdui nuo gatvės į namą), ypač, kai iš čia atsiveria toliai. O ir pati erdvė nemaža, tad turint didesnį žolės plotą natūraliai čia atgužame su judresniais žaidimais.

Sodo struktūra

Pereidama prie tūrių, formų ir linijų, prisimenu apskritimą kaip vizualinį sodo parašą ir praktinius principus, kurie aktualūs šiame kontekste:

• ritminga erdvių seka: atviriau --> uždariau --> ...;
• švelnūs, organiški perėjimai iš vienos erdvėds į kitą;
• tėkmė, judėjimas realizuojamas per vingius ir vizualinius inkarus;
• pasibuvimo vietos integruotos, tarsi apgaubtos želdynais;
• lenktos linijos, minkštos "S" formos, apskritimo motyvas.

Vidiniam kiemeliui bei tolių/reprezentacinei zonai, kaip esančioms arčiau namo bei įėjimų į jį, renkuosi stripresnę struktūrą, su pasikartojančiu apskritimo motyvu. Dešiniau nuo namo esančiose poilsio, vakarojimo bei vaismedžių sodo zonose linijos ir formos labiau "tekančios", stambių vingių, tik su lengvomis užuominomis į apskritimus.

Bendrajame plane nedetalizuoju, kur kokie augalai augs. Mąstau abstrakčiau - kur bus atviri žolytės plotai (žemiau plane pažymėta šviesiai žaliai), kur želdynai (tamsiai mėlyna spalva), kur kietoji sodo danga (pilka spalva). Bent keletas žolės plotų turi pilno ar dalinio apskritimo formą. Ryškiausias jų - aprėmintas žiediniu takeliu - vidiniame kiemelyje. Vandens ir ramybės "kišenės" erdvė - su apvaliu vandens telkinėliu. 

Pastaraisiais metais atėjo supratimas, kad savojo sodo pilnai neišnaudojame. Viena  priežasčių - per mažai skirtingo pobūdžio vietų pasibūti. Turime atvirą lauko terasą susiburti prie stalo didesnei kompanijai, šeimos rate mėgstame pavakaroti prie laužo. Idant atsipūsti po darbų - pasistatėme gultą lengvame pavėsyje tarp augalų. Neišnaudojame vieno didžiausių sodo privalumų - vaizdo į tolius. Toliai, erdvė man asociajuojasi su laisve. Laisvės pojūtį nuo vaikystės man įkūnija ir sūpynės. Kaip malonu būtų įsitaisyti sūpynėse, stebėti tolius ir vakare juose grimztančią saulę! Su sūpynėmis ir galimybe mėgautis toliais namo priekyje esanti erdvė tampa visai kitokia - kviečiančia ir su savu šarmu. Sode taip pat stinga ramios jaukios vietos vienam ar pokalbiui su kitu žmogumi. O tereikia nedaug - šiek tiek ramybės, jaukumo ir poros patogių kėdžių prie vandens telkinėlio ar kur nors po medžiu gėlių ir vilnijančių žolynų apsuptyje.

Prisėdus pailsėti, pasibūti, turėtų būti į ką pagano akis. Sūpynės turėtų savuosius tolius, vidinio kiemelio ramybės ir vandens "kišenė" su vieta prisėsti - vandens telkinėlį. O štai lauko terasa, laužavietė, gultas, antroji mini pasisėdėjimo vieta apsuptos želdinių, tačiau akiratyje trūksta stipresnio vizualinio magneto. O kaip skulptūra, kurią tikrai norėčiau matyti savame sode ir vis dar nesu parinkusi jai vietos? Būtų išties stiprus vizualinis akcentas. Žiūrint į planą, nesunku pastebėti, kad yra ypatingas taškas, kuris būtų matomas iš visų keturių minėtų pasibuvimo vietų. Tobula vieta išraiškingam sodo akcentui.

Prieš pereidama prie sekančio žingsnio pasitikrinu, ar braižydama sodo griaučius radau vietos visiems elementams bei funkcijoms. Pasisėdėjimo vietos išdėstytos gana racionaliai ir jų esama praktiškai kiekvienoje (neūkinėje) sodo erdvėje. Apie stipriausius vizualinius traukos taškus - tolius, vandenį, skulptūrą - taip pat pagalvojau. Beliko pasitikrinti, ar esama erdvių aktyviam poilsiui (krepšinis, futbolas, badmintonas), kur augs "kažkas valgomo", bei kur gaminsime maistą lauke. Schemoje viršuje matyti, kad visiems elementams bei funkcijoms sode rasta erdvė.

Judėjimo kryptys sode

Kalbėdama apie sodo idėją minėjau, jog man svarbu, kad sodas kviestų keliauti per jį. Žvilgtelėjus į savąjį praktinių sodo kūrimo principų sąrašą dar kartą primenu sau, kad erdvės turėtų keistis ritmingai - atvira/uždara ir judėjimas būtų realizuojamas per vingius ir vizualinius akcentus (erdvė - vingis - akcentas). Be to, bet kuris sodas turėtų būti funkcionalus ir patogus judėti. 

Metas pasitikrinti, kaip tai atrodytų naujajame sodo plano eskize:

1. Atvykstame arba tiesiai iš namų patenkame į vidinį kiemelį. Čia akis fiksuoja ryškų takelio ribojamą žolytės apskritimą. O net jei ir nesidairome po kojomis, akis būtinai pastebės lauko terasą su dideliu stalu ir suoliukais aplink. Būnant šioje erdvėje, tikėtina, sudomins siauresnis žolytės vingis, vedantis į kitą, kur kas uždaresnę erdvę.
2. O joje - jauki, rami vieta su apskritimo formą pakartojančiu vandens telkinėliu. Įsitaisome patogioje kėdėje, pasimėgaujame vandens atspindžiais ar čiurlenimu, pabūname su savimi ir savo mintimis. Pakilus nuo kėdės sukame ratą aplink vandens telkinėlį ir, paėjėjus vos kelis žingsnius,  už vingio, atsiveria...
3. Vaizdas į tolius. Ką tik pabuvoję mažame, jaukiame prieglobstyje, dabar akimis nuklystame toli už sodo ribų. Sodo erdvės pakraštyje pastebime sūpynes. Įsitaisome, pasimėgaujame erdve ir lengvu vėju. Kai tolių laisvės tampa lig valiai, sudomina tai, kas arčiau, čia pat sode.
4. Už obelų kažko esama. Einame per kur kas uždaresnę erdvę - obelų sodelį - ir jos pakraštyje aptinkame laužavietę. Stabtelime trumpam, su mintimi, kad grįšime vakare, ir pasukame akį patraukusios...
5. Skulptūros link. Praėję nedidelę atviresnę erdvę atsiduriame netoli skulptūros, kone iš visų pusių apsupti augalų - šnarančių, vilnijančių, ošiančių, kvepiančių. Galime pabūti tarp jų - galbūt įsitaisyti poilsio valandėlei ant gulto, o galbūt prisėsti patogioje kėdėje po medžiu. Visai netoliese ir mūsų kelionės pradžia - vidinis kiemelis su kvietimu apsukus sodo ratą prisėsti prie vakarienės stalo ir pasidalinti dienos įspūdžiais.

Po kelionės mintimis po atsinaujinsiantį sodą, grįžtu prie sodo plano ir iš visų kalkinio popieriaus lapų palieku ant stalo tik du sluoksnius - sklypo ribų su pastatais ir krypčių sode. Panašu, kad pavyko popieriuje realizuoti ir kelionės sode mintį.  

Kas toliau?

Prieš akis turiu eskizą tolimesniems sodo kūrimo etapams. Penki sluoksniai, kuriuos galiu dėlioti vieną ant kito ir dar kartą viską neskubėdama įvertinti, prireikus koreguoti ar perdaryti. Nutarus įgyvendinti beliks detalizuoti - kokie augalai sudarys želdynus, kokias medžiagas parinksiu vienai ar kitai aikštelei, sodo baldams ar akcentams. Nusimato ne vieneri įdomūs, kūrybingi ir aktyvūs sodo sezonai.